Kurį laiką, paskendę mintyse, jie tylėjo. Oksana negalėjo pamiršti ką tik išgirstos naujienos, o Astas, atvirkščiai, visai nesureikšminęs įvykusio pokalbio, jau mąstė apie rytdieną.
                     Aštuoneri metai... Kas po tiekos metų jo laukia tėviškėje? Visiems jis dingęs be žinios – reiškia miręs. Astas dar svyravo ir nebuvo tvirtai įsitikinęs ar verta grįžti iš ano pasaulio, atgaivinti praeitį ir prisiminimus vien tam, kad greitai vėl dingtų, vėl mirtų – iš naujo. Ar nebus tai daug sunkiau ir skausmingiau nei pirmą kartą – kaip jam, taip ir kitiems.
– Gal jau eisime? – žvilgterėjusi į mažytį laikroduką ant rankos, paskui į Astą kuris tapo labai rimtu, susimąsčiusiu ir visiškai pasikeitusiu, paklausė Oksana. – Rytoj turėsiu anksti keltis ir būti geros formos. Neturėčiau dvokti alkoholiu ir tabaku. – Mergina šyptelėjo ir pridūrė: – Tau ryt irgi nebus lengva dienelė?
– Taip, tu teisi, Oksana, dienelė bus keista, labai keista. Ne, sunkumų nebijau – jie man malonūs. Tačiau rytoj bus kita... Negaliu nuspręsti... – Astas abejojo, bet pirmąsyk ryžosi paprašyti patarimo. – Kaip manai, ar verta aplankyti tėvus?
– Nori važiuoti pas juos?
– Nori?.. Nori... Taip, galbūt...
– Astai, negaliu tau patarti. Spręsk. Jau sakiau – nesuprantu, kaip tiek metų tylėjai ir nedavei tėvams jokios žinelės, jog esi gyvas. Todėl dabar irgi negaliu patarti, nes męs perdaug skirtingai mąstom.
– Taip, tu teisi, mažyte. – Astas atstūmė minkštą, juodu dermatinu apmuštą kėdę ir atsistojo. – Man nereikia jokių patarimų. Aš pats viską sprendžiu. Eime, metas. – Ištiesęs merginai ranką jis paklausė: – Paimti butelį šampano į namus?
– Gerai, paimk, – liūdnai sutiko Oksana. – Paimk...
Ji vėl prisiminė, kad rytoj, grįžusi ras tuščius namus, kad ją vėl slėgs, kamuos ir neduos užmigti vienuma. Ji ir vėl bus vieniša, pamiršta ir niekam nereikalinga. O toliau? Kas bus jei vieną dieną Astas dings visai, visam laikui? Ar sugebės ji išlikti ir susitvarkyti su savo jausmais? Ar sugebės?.. Vėl klausimai, neturį atsakymų.
„Kas sugalvojo meilę? Nejaugi meilė tai tik kančia? – Oksana negalėjo atsikratyti bjaurių minčių, kurios kaip kirminas graužė jos širdį. – O gal tai ne meilė?.. Gal tai kaip dainoj – išgalvotas gyvenimas?“
Ji stengėsi, bet niekaip negalėjo suprasti, kodėl ją supa tokia neteisybė. Kodėl vieni gali mylėti ir būti mylimi, gali jaustis laimingais, o kitiems tenka visą gyvenimą rinkti meilės trupinėlius ir kęsti, kęsti, kęsti... Visas gyvenimas – tai didelis išbandymas, sunkus egzaminas. Deja, būna netgi taip, kad žmonės jo neišlaiko – paskęsta alkoholyje, išnyksta narkotikuose ir miršta pasirinkę kitą kelią, kur kas lengvesnį: kilpa ant kaklo ar kulka į smilkinį. Savęs neapgausi, kaip besistengtum. Visi būdai užsimiršti tėra dirbtini ir laikini. Ateina rytojus, gražinąs vis tuos pačius rūpesčius ir nemalonumus. Jie atgimsta su aušra ir vėl pasitinka dar labiau slegiančia našta. Reikia jėgos ir dvasios stiprybės. Kaip tave besutryptų, tekančią saulę privalai sutikti aukštai iškelta galva, kad jos spinduliai nušluostytų nuo veido vargo ir bėdų dulkes. Kartą Oksana tai jau padarė. Tačiau jei to prireiks, ar pavyks tai padaryti dar kartą – ji abejojo. Sunku išlikti savimi, nes tenka kovoti, o kova reikalauja aukų ir beatodairiško aukojimosi.
                     Mergina sunkiai atsiduso, paėmė jai ištiestą ranką, ir atsistojusi meiliai prigludo prie žmogaus, taip greit ir nepastebimai tapusio jai mielu.
Baras tebešurmuliavo, tebegyveno savo nesikeičiantį gyvenimą; keitėsi tik žmonės – ateiną ir išeiną, grįžtą ir dingstą. Margaspalvė, tuščia žmonių masė. Linksmų, piktų, nusivylusių, praradusių pasitikėjimą žmonių masė, čionai ateinanti ieškoti laimės, pasigailėjimo, ramybės ir užsimiršimo. Čia galėjai sutikti tekančią arba nusileidžiančią saulę, išvysti gyvenimą arba mirtį.
Nekreipdami dėmesio į banguojantį baro gyvenimą, kaip išvaryti, jie neskubėdami pasuko išėjimo link.
Buvo jau naktis, tačiau miego jie nenorėjo. Astas sėdėjo ant sofos, rūkė ir vartė kažkokį moterišką žurnalą, kurio puslapiuose puikavosi pusnuogės, dėvinčios bikini, demonstruojančios madas ir savo kūnus manekenės. Ant žurnalinio staliuko stovėjo beveik išgertas šampano butelis, o iš pripiltų taurių dar kilo oro burbuliukai.
Iš vonios kambario, pro praviras duris, girdėjosi kaip teška iš dušo besiliejantis vanduo. Oksana prausėsi ir niūniavo kažkokią, turbūt bare įsimintą dainos melodiją.
„Įdomius dalykus rašo. – Astas vertė puslapį po puslapio. – Mados, anekdotai, pusnuogės bobos... Pasiimsiu rytoj žurnalą su savim. Paskaitysiu...“
Aplamai, jis nemėgo skaityti. Labiausiai nekentė laikraščių, kurie, jo manymu, visada meluoja. Kaip bebūtų keista, tačiau Astas niekada nesidomėjo politika. Ši sritis jam buvo visiškai svetima ir nesuprantama. Net kovodamas Astas nesvarstė už ką kariauja, lieja savo ir kitų kraują ir kam tarnauja. Tarnavo tam, kas mokėjo atlyginimą, valgydino ir rengė, pagaliau – kas leido žudyti, nes tai tapo būtina jo gyvenimo sąlyga, beveik tokia pat, kaip valgyti, gerti, ilsėtis. Astas galėjo tarnauti pačiam velniui, bet tik ne politikai, ne kažkieno tikėjimui ar įsitikinimams. Visa tai jis turėjo savo ir visuomet laikėsi savųjų įsitikinimų, gynė juos darydamas viską kas buvo įmanoma tomis sąlygomis, kurios pasitinka ten, kare – pekloje. Todėl ir dabar, grįžęs po daugybės metų, jis visai nesidomėjo tuo, kas per tą laiką pasikeitė jo Tėvynėje ir kokias problemas sprendžia žmonės šiais laikais; ir dabar Astas neskaitė laikraščių, beveik nežiūrėjo televizoriaus. Tik iš nugirstų nuotrupų, iš Oksanos pasakojimų žinojo, kad Lietuvoje žmonės taip ir nepradėjo gyventi gerai, ir vargu ar greitoj ateity pradės. Nors jaučiasi šioks toks pagerėjimas, tačiau viską gožia bedarbystė, skurdas, nusikalstamumas... Tiesa, porą kartų Astas pavartė laikraščius, permetė akimis nieko jam nesakančias antraštes, peržvelgė nuotraukas ir kiek ilgėliau sustojo ties kriminaline kronika. Vagystės, išprievartavimas, žmogžudystė...
„Kas gi, po velnių, pasikeitė kol manęs nebuvo? – pagalvojo jis. – Žmonės liko tokie pat. Jie nori gyventi, o jiems neduoda, draudžia, užgniaužia bet kokią galimybę. Kas čia neaiškaus? Todėl jie vagia, plėšia, žudo... Dauguma tai daro tik tam, kad užsidirbtų pinigų, nes valgyti norisi visiems, ne vien tiems, kurie žarsto milijonus.“
Perskaitęs kronikoje keletą trumpučių straipsnelių, Astas numetė laikraščius ir daugiau jų nebeėmė į rankas. Nors dabar jis buvo visiškai kitoks, pasikeitęs, visai kitas Astas, o gal tikrai – nebe Astas, o Ignas, apie ką bylojo jo pasas, tačiau laikraščiai vis tiek priminė tolimą praeitį. Ne, geresniu jis netapo. Negalėjo, nes tam nebuvo tinkamos aplinkos, tačiau daugelį dalykų – savo praeitį, vaikystę ir jaunystę, jos klaidas, savo veiksmus ir poelgius dabar Astas vertino visiškai kitaip – daug griežčiau, priekabiau ir teistiniau. Jis puikiai suprato, kad jo gyvenimas būtų tekėjęs kita vaga, jei jis būtų sugebėjęs gyventi kitaip – dirbęs žemę, kaip to norėjo tėvas, gerai mokęsis ir baigęs aukštuosius mokslus, kaip to troško motina. Tačiau taip nebuvo. Tėvų norai dažnai lieka neišgirsti ir dar dažniau neįgyvendinami. Astas jų irgi negirdėjo, negirdėjo ir nenorėjo taip gyventi. Jam reikėjo nuotykių ir romantikos, lengvo gyvenimo ir pinigų, kurie suteikia laisvę ir galią. Tai jis žinojo nuo pat vaikystės ir subrendęs stengėsi šias svajones įgyvendinti. Ar dabar Astas norėjo gyventi kitaip? Turbūt, nebe, nes viskas jau įvyko ir jis suprato – pasirinktas kelias, būtent jo kelias; nors pilnas slidžių vingių ir serpantinų su žiojėjančiom iš visų pusių bedugnėm, tačiau šiame kelyje Astas tvirtai stovėjo ant kojų ir net nemanė pasukti į saugią autostradą, nes tik duobėtas kelias vedė į laimę. Nekartą buvo nelengva, tačiau jis iškentė viską, nugalėjo save ir mirtį. Pripratusiam prie gyvenimo sunkumų ir staiga patekusiam į rojų, pas Oksaną, pirmosiomis dienomis Astui siaubingai trūko kieto patalo, karo kvapo, sunkaus automato ant peties, pagaliau draugų, bendražygių, kurie liko ten – mirę ir gyvi. Ar beišvys juos, tuos, kurie liko gyvi – jis nežinojo, nes ten tebevyko karas, kuriame gyvenimas skaičiuojamas ne amžiumi, ne metais, o minutėmis ir akimirkomis. Kaip antrasis šešėlis, mirtis vaikšto kiekvieno pėdomis, tik ten ji neatsilieka nė per žingsnį, mina ant kulnų ir kaip kalnų aidas, daugybę kartų primygtinai kartoja, šaukia, šnabžda į ausį:
– Tau dar nepabodo, nepabodo, nepabodo gyventi? Gal jau metas, metas, metas keliauti į aną, tokį nuostabų, nuostabų, nuostabų pasaulį?.. Pagalvok, pagalvok, pagalvok...
Oksana išėjo iš vonios kambario įkaitusi, paraudusiu veidu ir pečiais, kurie styrojo iš po standžiai liemenį apmuturiavusio didžiulio, oranžinio rankšluosčio. Sulipę, šlapi plaukai krito jai ant pečių ir teikė jiems dar daugiau raudonio. Mergina sustojo prieškambaryje, atsišliejo į sieną ir nepastebėta, kurį laiką tyrinėjo Astą, kuris sėdėjo su atverstu žurnalu rankose, tačiau neskaitė, o susikaupęs kažką mąstė.
„Dieve, koks jis mielas ir įdomus, – pagalvojo Oksana. – Kodėl? Kokia magiška jėga jame slypi, kad taip nežmoniškai mane pakerėjo? Tiesiog ėmė ir pakerėjo... Kaip penkiolikmetę... Grįžo meilė! Tik ar ilgam? Ar nevirs ji nauja kančia? O jei...“
– Skaitai? – Pagaliau mergina įėjo į kambarį.
Oksanos balsas Astą pažadino. Pirma jis pažvelgė į atverstą žurnalą, po to į trukdančią skrajoti beribėje minčių erdvėje merginą – nužvelgė ją nuo galvos iki kojų – tokią gražią, lengvai pasiekiamą ir besisiūlančią, gundančią šypsenėle pravirose lūpose, gražiomis kūno formomis pridengtomis tik švelnaus rankšluosčio ir pagaliau susizgribęs, kad tai ne viena iš besišypsančių žurnalo puslapyje manekenių, atleidęs už sutrukdymą, numetęs ant sofos nusibodusį žurnalą pratarė:
– Argi galima skaityti kada tu šalia? – Jis paėmė taurę ir ištiesė merginai.
Astas puikiai nuspėjo Oksanos jausmus jam. Jis nekūrė jų, neprovokavo, o atvirkščiai – kartais stengėsi atstumti merginą, bet kuo toliau, tuo labiau jos jausmai stiprėjo, kaito ir grasino virsti nebevaldoma meile. Su dideliu malonumu Astas būtų palikęs šiuos santykius šeimininkės ir nuomininko, ar bent jau prostitutės ir kliento lygyje, tačiau Oksana, nesuprasdama pavojaus, norėjo daugiau, kur kas daugiau. Sekso jai neužteko, apakusi ji troško meilės – tikros ir aistringos.
– Nė viena gražuolė iš tavo žurnalpalaikio neverta tavęs, Oksana. Tu graži ir iššaukiamai erotiška. Išgerkim už tai.
Mergina susirangė Astui ant kelių pusnuogiu, aistra alsuojančiu kūnu nudegindama jo kojas, apglėbti priverstas rankas, moteriškų krūtų artumą pajutusią krūtinę. Dabar jau visiškai apsinuoginusios gražių formų kojos, švelnios, minkštos šlaunys, taip ir siūlėsi būti glamonėjamos, liečiamos, bučiuojamos. Jos tiesiog neleido pasilikti nepastebėtos, o vertė slinkti jomis aukštyn, ten, kur slėpėsi kažkas daug daugiau, kažkas kur kas malonesnio.
– Eisime miegoti? – paklausė Oksana, it lapė, provokuojamai ir koketiškai primerkusi akis. Ji gurkštelėjo nediduką gurkšnelį šampano, atsilenkusi atgal pastatė taurę ant žurnalinio staliuko ir ėmė glostyti raumeningą, tatuiruotą, pro atsagstytus marškinius kyšančią Asto krūtinę, net nemanydama apie tai, ką tik ką pasiūlė.
– O ką siūlai tu?
Astas užgesino peleninėje nebaigtą rūkyti cigaretę ir nelaukęs atsakymo, staigiai atsilošęs į sofos atlošą, pakankamai grubiai prisitraukęs prie savęs merginą, paguldė ją šalia savęs. Nuo staigių judesių išdavikiškai nuslydo Oksanos liemenį juosęs ir pačias erotiškiausias kūno dalis slėpęs rankšluostis palikdamas jas visiškai prieinamomis. Astas išvadavo geismą, suteikęs valią savo rankoms ir vaizduotei. Jis pajuto, kaip virpantys, vėsūs pirštai nurengia jam marškinius, atsagsto kelnių sagas ir ima klajoti jo kūnu.
– Nori mylėtis? – vos girdimai sušnabždėjo Astas, pirštais slinkdamas nuoga Oksanos nugara, liesdamas liemenį, pasiekdamas viliokes kojas ir sustodamas ant minkštų klubų. Jis suprato savo klausimo beprasmiškumą, net kvailumą ir pasitaisė: – Tada mylėkimės...
Mergina neatsakė, tik dar labiau prigludo prie jo ir bučiavo, bučiavo, bučiavo – lūpas, kaklą, rankas, krūtinę, pilvą... Astas pajuto aistringus, tikrai mylinčios moters bučinius, kuriuos ji dosniai dovanojo savo mylimajam. Jis juto per kraštus besiliejančią aistrą ir suprato, kad mergina jam nori padovanoti save – visą, ne vien kūną, bet ir sielą. Astas net nemanė atsisakyti šios dovanos ir susitaikęs, nebesipriešino jausmams. Oksanos noras mylėtis užvaldė ir jį. Kraujas plūdo į veidą, maloni šiluma ritosi visu kūnu ir degino jį ugningais prisilietimais. Tai buvo nuostabi naktis. Jų kūnai susiliejo ir raitėsi ekstazės šokyje. Judesiai, atodūsiai, iš palaimos iškreiptų lūpų besiveržiantys šnabždesiu tapę žodžiai bylojo apie stebuklingą meilės jėgą, apie nepaprastą pasitenkinimą, pagaliau apie tai, kad jiems buvo gera būti šalia. Bent jau dabar, kol kas, visai negalvojant apie rytdieną, apie pabaigą...
Astas užsirūkė. Oksana tebegulėjo šalia visiškai nuoga, pamiršusi apie bet kokį gėdos jausmą ir negalėjo atgauti realybės jausmo. Merginos kūną dar krėtė ką tik patirto orgazmo virpuliai, laikas nuo laiko sukrečiantys styrančias krūtis, viliojantį pilvo baltumą ir švelnias, suglaustas šlaunis.
– Ačiū, tu buvai nuostabus, – giliai atsidususi, vis dar negalėdama atmerkti akių, sušnabždėjo Oksana. – Aš lauksiu tavęs grįžtant. – Ir lyg išsigandusi savo žodžių, staiga atsimerkusi, paklausė: – Astai, tu juk grįši?
Astas neatsakė. Jis glostė ant sujaukto, šiurkštaus sofos apkloto išsidraikiusius merginos plaukus ir stengėsi suprasti kaip vertinti prieštaringus savo jausmus.
„Neįsimylėti, neįsimylėti, neįsimylėti, – Astas įsakinėjo sau. – Neturiu teisės, ne... Tai tik seksas, gyvuliškas poreikis ir daugiau nieko. Jokiu būdu neturi atsirasti jausmai...“
Jis jautėsi prisirišąs prie šios, taip netikėtai jo kely atsidūrusios mielos būtybės. Ką daryti? Palikti ją ir dingti? Nebegrįžti, pabėgti? Bent jau kol kas Astas nežinojo atsakymo, bet bijojo meilės, nes prisiminė, kokia ji būna skaudi.
Jau aušo. Ankstyvo ryto spinduliai skverbėsi pro pusiau užtrauktą užuolaidą, sėlino kambariu, traukė iš tamsos sienas, lubas, baldus, žmones ir tarytum kuždėjo:
– Jūs dar negulėt, nemiegojot, o jau laikas keltis. Nejau pamiršot, kad laukia sunki diena? Pakaks meilės, ilsėkitės...
Astas priėjo prie lango ir pravėrė jį. Su ryto aušra į kambarį plūstelėjo gaivus vasaros nakties oro gūsis, apliejęs šviežuma ir gaiva, suteikęs naujų jėgų visai ateinančiai dienai. Tyla rėžė ausį. Žmonės dar miegojo. Tik kai kur, languose, žiebėsi ankstyvi žiburėliai. Jis apžvelgė priešais stovinčius daugiaaukščius namus, tuščią kiemą, giedrą dangų su išnykusiomis žvaigždėmis ir apsistojęs ties keletu langų su juose degančiomis švieselėmis, lyg bandydamas įžvelgti kas už šių langų vyksta, pagalvojo:
„Nejaugi ir ten gyvena tokie pat nenormalūs žmonės kaip mes? – Astas šyptelėjo. – Šiuo metu pats saldžiausias miegas. O gal juos irgi kamuoja košmarai?.. Ne. Iš kur jiems žinoti kaip nelengva gyventi košmare.“
Pro langą išmetęs nuorūką, jis grįžo pas savo snūduriuojančią gražuolę. Oksana jau miegojo. Astas nuėjo į miegamąjį, atnešė antklodę ir atsargiai užklojo nurimusį, nuogą, bet glamonių nebereikalaujantį merginos kūną.
– Astai, man labai gera, – per miegus šypsodamasi, dar sušnabždėjo Oksana. – Aš laiminga... Astai...
– Miegok, tu perdaug seksuali ir graži, kad tavęs galėtum nepastebėti. Miegok.
O mintyse Astas pagalvojo:
„Tu tikra ragana, Oksana. Tavo kerai verčia tave mylėti... Žavi raganiukė...“
Jis apsisuko ir nenorėdamas merginai drumsti ramybės, nuėjo miegoti į miegamąjį, stengdamasis pamiršti ką tik patirtą orgazmo palaimą, nes tvirtino sau – tai tik laikina, todėl būtina pasistengti nepasiduoti gyvenimo siunčiamiems išbandymams. Tai apgaulė. Tikrovė kitokia – žiauri ir negailestinga. Tikrovė – mirtis, o čia tik sapnas, kerai, kuriuos siunčia nenugalimos, bet įveikiamos piktosios, o gal gerosios fėjos.
– Aš visada buvau savimi, – jau atsigulęs ir iki pat smakro užsitraukęs lengvą antklodę, tyliai ištarė Astas. – Meilė skirta ne man. Argi aš to dar nesupratau? Iki šiol išlikau savimi, savimi ir liksiu... Privalau... Toks mano gyvenimo kelias.