– Ar myli mane? – Klausiu. O tu tyli. Pakartoju ir iš šaltų sienų išgirstu aidą.
– Myliu, myliu... – tavo pamėlę lūpos kartoja. O aš netikiu. Netikiu tavimi dabar, ir anksčiau netikėjau.
– Nemyli, – sakau tavo pilkoms akims.Tada juokiuosi isterišku juoku, kokį tik aš bemoku. O tu tyliai nuslenki per purviną išklypusių durų slenkstį, kaltai tiesdamas ranką link manęs. Ne, tu jos netiesi... Ne, niekada nebetiesi... Guldau tave į tavo amžiną lovą, gilią gilią, siaurą siaurą, kinvarpų išgraužtą. Kišu medinį kryželį tau į plačius delnus, pataisau gražiausiais raštais siuvinėtą patalą, Marijos paveikslėlį dedu ant krūtinės ir užvėrusi sunkias duris išeinu. Greit grįšiu. Nesidžiauk, žinau, ką tu vienas čia veiki... Žinau...
Staugia metaliniai kryžiai šalimais, staugia. Nemanyk, kad aš tavęs negirdžiu. Dar ir kaip girdžiu. Pažiūriu į tave, o tu kaip vakar palikau, taip ir guli. Melagi, kaip tau negėda... Mačiau, kaip vakar pas kaimynę ėjai, dar gėlės išmindytos, kaip tau negėda. Žvelgiu į tave savo šaltesnėmis už ledą akimis ir traukiu šventą paveikslėlį nuo tavęs. Dar įsižiūrėsi. Tylus tu šiandien. Jau senokai tu tylus. Nė pasipasakot nieko nenori, nė pakalbėt.
– Myli mane? – klausiu ir valau žemėtas tavo rankas.
– Myliu, – rėkia tamsus dangus tavo balsą. O aš netikiu, viską aš žinau apie tave.
– Nemyli, – šypsau kreiva šypsena. Užsagstau tavo papilkusius marškinius ir glostau praplikusią galvą. Keistas kvapas nuo tavęs sklinda. Jau pas kokią bobą buvai! Ko tau ten? Ar aš nepatinku? Bus tau savos žmonos negerbt, bus tau svetimas mylėt...
Tempiu tave per kiemą, ko pats neini? Kabinas tavo gyslotos kojos už kiekvieno grumsto, gyvuly. Tegu, o man kas? Vėjas draiko tavo sidabru barstytus plaukus, pelenus ant akių žeria. Jau ir su juo susimokei? Pamatysi, kaip aš tau atsimokėsiu už visa tai, bet ne čia, ne prie žmonių. Dar pagalvos ką negerai... Guldau tave į šaltą tavo migį. Miegok, miegok, meile mano. Priglaudžiu ausį prie tavo kaulėto kūno. O tu nenori kad girdėčiau kaip tavo širdis tuksi. Tuk – tuk, tuk – tuk...
Šaukia tave paliegę pušys. Ar jau ir pas jas buvai? Pamatysi, kumely, kaip tau atsirūgs. Papurtysiu kaip reikia. Skubu pas tave, rykštę išsilaužus. Oi, tai vanosiu. O žiū – kas čia atsigulė prie tavęs? Ar jau kokia moteriškė? Tai taip tu man atsimoki už rūpestį, tai taip. Imu ją už plonos rankos ir tempiu laukan. Graži mat gyvatė. O tu tyli, lyg nesuprasdamas. Plaukia dangum milijonai žvaigždžių, milijonai.
– Myli mane? – tariu prikimusiu balsu. Glaudžiu tavo stiprų kūną prie savojo.
– Myliu, myliu... – girgžda baltas sniegas po tavimi. Meluoti negražu, ar nemokiau? Tai tu tik tiek vertini mano triūsą, manai geriau tave mokys tos karvės? Na, ne, neleisiu šito, užrakinsiu, neišeisi...
– Nemyli, – stingdančiai tylai dovanoju garsą, – nemyli...
Smėlis bučiuoja mano suskeldėjusias rankas, kol aš tavo kiemą puošiu. Sodinu gėlytes, margas gėlytes, raudonas, mėlynas, baltas, geltonas... Einu pas tave prie lovos, parimus įsistebeiliju į tavo blizgančias kostiumo sagas. Išsipjausiu. Susidėsiu į kišenėlę. Vis tiek tu niekur neini. O man pravers. Kabinies savo pūvančiomis rankomis į mane, neleidi išeit. Kada tau manęs prireikė...
Pabundu ryte prie tavo karsto, atveriu jį, išpjaunu sagas. Man pravers. Tik žiūrėk, neik pas kokią bobą naktį praleist. Matau aš tave, matau, dieną naktį stebiu.
– Myli mane? – klausiu. Bučiuoju tavo sustingusias lūpas.
– Myliu, myliu... – atsiliepia už tave mintys.