Čia Astas buvo pirmą kartą. Kavinė, baras, naktinis klubas, diskoteka... Jis pats nesuprato, kur jį atsivedė Oksana, tačiau matė, kad čia jai patinka ir čia ji lankosi nebe pirmą kartą. Apskritai, mieste viskas labai pasikeitė. Tų barų, restoranų, kuriuose Astas mėgdavo lankytis anksčiau, dabar visai nebebuvo. Užtat jų vietą užėmė daugybė naujų – didelių ir mažų, prašmatnių ir paprastų, pritaikytų pasėdėti neeiliniam klientui, kurio piniginė stora, ir jaunimui, kuris užeina išgerti kavos puodelio, ar vyno taurės, prie kurios moka ir gali praleisti visą vakarą. Ši pasilinksminimo vieta Astui irgi patiko. Grojo linksma muzika, aplinkui judėjo, šurmuliavo, šoko daugybė žmonių, kurie visai nekreipė vieni į kitus dėmesio. Jauki aplinka, baro salę dengianti blankiai rausva šviesa. Baro salė suskirstyta į daugybę atskirų, nedidukių kabinų, kuriose galėjai puikiai pasislėpti nuo aplinkinių žmonių žvilgsnių ir tapti atsiskyrėliu, nors aplinkui tvyrojo nesiliaujantis šurmulys; jis netrukdė ramiai gurkšnoti alų arba stipresnį kokteilį, ramiai šnekučiuotis, bučiuotis ar net glamonėtis.
Jie šoko jau nežinia kelintą šokį. Apsikabinę, prigludę vienas prie kito, kaip du įsimylėjėliai, kurie stengėsi vienas kitu pasisotinti. Astas glostė nuogą merginos nugarą, nepaslėptą plonytės palaidinukės, kuri kabojo ant Oksanos pečių tik ant plonyčių petnešėlių ir leido tenkintis švelnia, suprakaitavusia oda. Mergina jautėsi laiminga ir pamiršo viską pasaulyje. Ji sukosi ir sukosi šokio ritme, užmerkusi akis ir padėjusi galvą ant tvirtos vyriškos krūtinės, maloniai kutendama savo rusvomis garbanomis Asto kaklą. Jie tapo nepaprastai artimais, tik jų mintys klajojo skyrium.
„Kada paskutinįsyk šokau?“ – Bandė prisiminti Astas, bet negalėjo. Tai buvo taip seniai, nepaprastai seniai, tarytum praėjusiame gyvenime.
Jis jautė, kad nebemoka šokti. Nepaklusnios kojos kliuvo už merginos kelių. Ne kartą Astas mindė basas, basutėmis apautas Oksanos kojas, tačiau ši tik šypteldavo kantriai kęsdama dramblio letenų užmynimus, o kartais visai į tai neatkreipdavo dėmesio, lyg nejusdavo; o gal net tai jai teikė malonumą. Oksanai buvo gera – nežemiškai, pasakiškai gera, ir ji meldė Dievą, kad šis vakaras niekada nesibaigtų, nors tebejautė, net dabar, kada jie susiliejo į vieną kūną, kad Astas nuo jos nepasiekiamai toli. Jis sklando šalia, laiko ją, tačiau tuo pat metu yra kažkur toli – neaprėpiamoje, paprasta akimi neįžvelgiamoje ir sunkiai sąmonės suvokiamoje erdvėje.
Muzika nutilo. Šokusieji grįžo prie staliukų. Dabar suskambo kita muzika – peilių ir šakučių ditirambai, sudaužiamų stikliukų dzingsėjimas, stumdomų kėdžių brazdesys. Vėl visi valgė, gėrė, šurmuliavo, vėl pykosi, juokavo. Įprastas baro gyvenimas – amžinas šurmulys, begalinis judėjimas, muzika, pagaliau girtos šnekos, kartais užsibaigiančios muštynėmis. Jis toks vienodas, tačiau kasdien neapsakomai skirtingas, kartu nuobodus, bet ir nepaprastai įdomus. Kai kam tai tik gyvenimo būdas, tapęs kasdienybe. Ne, ne tiems, kas čia dirba. Jiems tai tik seniai pabodęs pragyvenimo šaltinis. Tačiau yra tie, kurie visus vakarus leidžia baruose arba restoranuose. Jie turi savo mėgstamas vietas, savo teritoriją, į kurią nenoriai įsileidžia užklydusius pašaliečius. Jie turi net savo staliukus, kuriuos savos padavėjos rezervuoja būtent jiems – kas vakarą, nes jie turi daug pinigų ir palieka gerus arbatpinigius. Pinigų... Savų? Kai kurie – taip, nors dažniausiai jie vogti, ar uždirbti kokiu nors negarbingu būdu. Kodėl? Atsakymas paprastas: darbininkas negali užsidirbti tiek, kad galėtų kas vakarą sėdėti restorane. Yra ir tokių, kurie pavėjui leidžia turtingų tėvelių, ar meilužių pinigus. Bet argi tai kam svarbu? Be abejo – ne. Laikai pasikeitė ir dabar nieko nebedomina, kad pinigai uždirbti ne sūria nuo prakaito nugara ir ne pūslėtomis rankomis, o svetimu krauju ir ašaromis. Dabar svarbu kita. Žmogumi laikomas tik tas, kurio kišenėse šlama žali. Visi kiti – tik egzistuojantis šlamštas, visuomenės atmatos. Nieko nebestebina nepilnametis paauglys, iš kišenės išsitraukęs šūsnį baksų1 ir prašmatniame restorane užsakinėjantis brangiausius gėrimus, išėjęs iš jo ir sėdąs į prašmatnų „Limuziną“, su savim pasisodinęs keletą brangių, valiutinių prostitučių. Kas jis – vagis, plėšikas, turčių sūnelis?.. O gal naujasis lietuvis, besiverčiantis narkotikų prekyba, ar užsakomas žudikas, paprastų paprasčiausias kileris, kurio kišenės prikimštos ne raudonų, ne kruvinų, o žalut žalutėlių dolerių? Tik ar turi jis teisę vadintis lietuviu, o tuo labiau – naujuoju? Nejaugi ant tiek nuvertėjo pasaulis, jog iš visų jo vertybių liko vien pinigai? Deja, kas jis bebūtų, jis įsitikinęs, jog už pinigus nusipirks viską – vilas, mašinas, žmones, visą pasaulį ir net meilę – meilę ir gyvenimą – tokį, kokį pats sau susigalvos.
Astas neneigė, kadaise jis irgi buvo į juos panašus, tačiau gyvenimas privertė suprasti savo klaidas. Prisipažinęs klydęs, Astas nebijojo apie tai kalbėti. Iš klaidų mokomasi, net jei jos labai didelės ir skaudžios. Deja, praeitis, kokia ji bebūtų, ji lieka ir jos neištrinsi, nepakeisi. Ją galima tik prisiminti arba pamiršti. Astas nenorėjo pamiršti. Jis privalėjo prisiminti, nes tik tam ir sugrįžo!
– Klausyk, Oksana, kaip manai, babkės žmogų gadina? – užplūstas minčių, Astas paklausė savo gražuolės palydovės.
– Nežinau. – Siurbčiodama šampaną, žaviai nusijuokė mergina. – Nežinau. Niekada jų daug neturėjau. Nuo pat vaikystės padėdavau tėvams namuose, ūkyje. Jaučiau, kad kiti tėvai savo dukroms gali nupirkti geresnę lėlę, geresnį drabužėlį, geresnius batelius... Visu tuo gyrėsi draugės. Tačiau man pakako to, ką turiu. Niekada nesiskundžiau. Kada mokiausi jau čia, Vilniuje, mačiau kaip kiti studentai važinėja į paskaitas automobiliais. Mačiau jų žvilgsnius – žeminančius, žvelgiančius iš viršaus, su panieka. Tačiau nekreipiau į tai dėmesio – mane tenkino trolikas. Turbūt tai keista, Astai, galbūt nesavita žmonėms, bet aš niekada negeidžiau važinėti Mersu, gyventi viloje ant jūros kranto... Aš nesu tokia tuščia, kokia, galbūt, pasirodžiau iš pirmo žvilgsnio. Nežinau, jei kas nors tai padovanotų, turbūt neatsisakyčiau – vargu ar tai teistina, tačiau mane tenkina ir toks gyvenimas, kokį turiu šiuo metu. – Oksana nutilo, pažvelgė į dėmesingai jos besiklausantį Astą ir likusi patenkinta, baigė išgerti šampaną. Paėmusi cigaretę, prisidegė ją nuo Asto ištiesto žiebtuvėlio ir tęsė toliau: – Paskui atsirado Karolis. – Astas pajuto kaip virptelėjo merginos balsas, tačiau ji nenutilo. – Jo dėka tada nejaučiau pinigų stygiaus. Kada mirė tėvas, motina visai nebegalėjo man padėti. Karolis vedžiojo mane po restoranus, duodavo pinigų smulkioms išlaidoms, pirko dovanas. Jis žinojo, kad aš ne turčių, o paprastų valstiečių dukrelė. Sutinku, galėjau pasijusti perkama prostitute, kurtizane, bet ne. Nesijaučiau net jo meiluže, nes mylėjau Karolį... Deja, viskam ateina pabaiga. – Oksana karčiai šyptelėjo ir padarė išvadą: – Matyt, Astai, turtai vis tik gadina žmogų. Blogai kada jų pasidaro per daug. O dar blogiau, žinok, kada jų pasidaro daug staiga. Tada žmogus nepasiruošęs tam ir tik greičiau išpuiksta, atitrūksta nuo kitų žmonių, nebesupranta jų, nes pasislepia, o paskui ir visai užsidaro savo kiaute. Keista, bet kiek žmogus pinigų beturėtų – jam visuomet mažai. Gimsta žudantis gobšumas. Karolis irgi mane paliko būtent tada, kada praturtėjo, ėmė suktis kitokio gyvenimo sūkuryje, kuris vertė pakeisti ne tik aplinką, bet ir mąstyseną. Jis ėmė kitaip mąstyti, kitaip – savaip, nes naujas gyvenimo būdas siūlė visai kitas galimybes, kitas pramogas. Būtent po to, kai Karolis pajuto savų, nežinau, ar švarių pinigų skonį ir jų teikiamą galią, aš tapau jam per prasta. Jis verslininkas, biznierius, be galo užsiėmęs, išdidus ir pasipūtęs, vadovauja kitiems žmonėms ir užsiima, manau, ne visada švariais darbeliais. Priėmimai, pietūs, baliai... Gražios moterys, flirtas, lova... O kas aš? Deja, tik mokytoja, nesugebėjusi išmokti gyventi naujai. Galbūt tai aš kalta, kad jis paliko mane. Galbūt... Tačiau aš kaltinu pinigus. Jie daug kam daro bloga.
– Tu vis dar gailiesi, kad jis tave paliko? – Astas vėl pripildė taures.
– Ne... Jau nebe. Gal net džiaugiuosi. Turiu ne vieną pažįstamą, kurios ištekėjo už panašių į Karolį vyrų, ir žinau koks jų gyvenimas. Buvo naivus noras gyventi pertekliuje, o dabar... Jos tapo namų šeimininkėmis, vaikų auklėmis, vyrų tarnaitėmis... Meilės nerado. Vyrų visą laiką nėra namie. Darbas, meilužės, prostitutės, darbas... – Oksana šyptelėjo. – Pati žinau – ne vieną tokį teko sutikti. Jie užsiėmę – žmonoms laiko nelieka. Kartais būti vienai labai gera, kartais – bloga. Priklauso nuo nuotaikos, nuo darbo reikalų, nuo aplinkinių žmonių, kurie supa tave visą dieną. Dabar man gera su tavim, Astai, ir aš laiminga – vien tavo dėka. – Mergina stryktelėjo nuo kėdės, apėjo staliuką, ir atsistojusi Astui už nugaros, apsivijo rankomis jam aplink kaklą. Tarytum norėdama pateisinti savo žodžius ir atsidėkoti, pasilenkusi Oksana pabučiavo jį į skruostą. Nepratarusi nė žodelio, ji grįžo į savo vietą, gurkštelėjo keletą gurkšnių šampano ir nebegrįžusi prie nutrūkusios temos, o prisiminusi nuo ko prasidėjo šis jų pokalbis, pratarė: – Astai, tu juk irgi turtingas. Tiesa? Tu ir turėtum žinoti, ką su žmonėmis daro pinigai.
– Aš? – Atrodo nesupratęs klausimo, Astas nevalingai kilstelėjo žvilgsnį į merginą. – Oksana, man jie mažai ką tereiškia. Bent jau pastaruoju metu. Žinoma, kišenės žemyn jie netempia. – Jis šyptelėjo ir užsimetė koją ant kojos. – Tačiau galima apsieiti be jų. Supranti, Oksana, ta aplinka kurioje gyveni tu, reikalauja daug išlaidų, labai dažnai nereikalingų. Deja, kitaip tapsi padugne. Anksčiau tai nebuvo taip juntama, tačiau dabar apie žmogų ėmė spręsti tik pagal piniginės storį. Esi turtingas – tu žmogus, ne – tu niekas, mėšlas. Jau suspėjau pastebėti didžiulę ribą, atsiradusią tarp turtuolių ir vargšų, tarp ponų ir elgetų. Nekenčiu jos. Anksčiau to nepastebėdavau, o dabar – nekenčiu. Tai kvaila. Ten kur gyvenau aš, gyvenimas vertinamas visai pagal kitas vertybes, pagal kitus kriterijus. Pagal tuos kriterijus pinigai nuvertėja, tampa nereikalingu šlamštu. Gaila, bet tik iki to momento, kol tu gyveni tenai. Todėl ir kala žmogeliai pinigėlius nesiskaitydami nei su mirtimi, nei su sąžine, nes žino – būtent jų atvažiavo užsidirbti ir būtent jų prireiks, vos peržengs ankstesniojo pasaulio slenkstį, už kurio jų niekas nemoka, juos sunku užsidirbti – jame jų tik reikalaujama – kiekviename žingsnyje.
– Dieve, Astai, kaip norėčiau pajusti tokį gyvenimą, kada pinigai beverčiai. – Oksana palingavo galva ir nubraukė ranka nepaklusnią, ant akių užslinkusią plaukų sruogą. – Nors ant sienų klijuok – jie niekam nereikalingi, paprasti popiergaliai. Nors vietoj tualetinio popieriaus naudok... – Ji juokėsi. Oksanai buvo linksma nuo savo pačios fantazijų, nuo išgerto alkoholio, nuo puikaus vakaro.
Astas irgi šyptelėjo, tik nežymiai, vos pastebimai, ir pratarė:
– Deja, tokios lėlytės kaip tu, Oksana, tokiomis sąlygomis neišgyvena.
– Astai, jei ne paslaptis, tu daug turi pinigų? – Mergina praleido pro ausis ką tik ištartus Asto žodžius, kurie suskambo kaip įžeidimas, bet kartu ir kaip komplimentas, ir grįžo prie nebaigtos, bet neapsakomai įdomios jai temos, žūtbūt stengdamasi sužinoti, ar tikrai šis žmogus jau toks turtingas, ar tik šiaip, švaistosi tuo kas liko kišenėje. Oksanos smalsumas liejosi per kraštus, ir ji nesiruošė praleisti tinkamos progos.
Astas trūktelėjo pečiais, kurį laiką kažką svarstė, paėmęs šampano butelį pripildė vėl ištuštėjusias taures, ir tarytum tik dabar prisiminęs klausimą, kurio neleido pamiršti įsmeigtas, kiekvieną judesį sekąs merginos žvilgsnis, abejingai atsakė:
– Nepatikėsi, nežinau. Turbūt daug... O kiek...
Oksana truputį sutriko. Ji nesitikėjo, bet laukė atsakymo ir Astas neatsisakė atsakyti, tačiau tai buvo labai miglota. Daug. Kiek tas daug? Tūkstantis, dešimt tūkstančių, šimtas... Jai, gyvenančiai iš mokytojos atlyginimo, tūkstantis irgi atrodė nemažai.
– Daug, tai turbūt koks dešimt tūkstančių? – Sumaniai bandydama pati atsakyti į savo klausimą, Oksana konkretizavo jį, ištarusi konkrečią sumą.
Tačiau Astas jos vėl negirdėjo.
– Ką darytum, jei padovanočiau tau daug pinigų? – paklausė jis. – Nusipirktum didelį butą arba naują namą? Tačiau, Oksana, tavasis irgi labai puikus. Nusipirktum Mersą? Bet juk sakei, kad tave tenkina ir trolikas. Mestum darbą? Bet tau jis patinka. – Astas pylė klausimus ir pats į juos atsakinėjo. Taip buvo kur kas patogiau. – O gal ištekėtum? Nusipirktum meilę ir laimę, tiksliau, seksą pavadintum jų vardu? Tačiau kiek beturėtum babkių, vyras vis tiek jas išleis: pragers, praūš, praloš ar iššvaistys besitampydamas su kekšėmis ir meilužėmis. Tai tu irgi prisipažinai žinanti. Tai ką?
Paprastai Astas vengdavo pokalbių apie pinigus, tačiau šiandien jo nuotaika buvo puiki, todėl Oksanai pasisekė prakalbinti jį netgi šia tema. Praėję metai neišdildė iš jo atminties tų įvykių, kurių dėka jis prarado savo turtus, neteko visų pinigų, ir nuo tol Astui tebebuvo keistai nemalonu apie tai kalbėti. Jis išmoko visai kitaip vertinti pinigus, tačiau niekada nesigėdijo, neatsisakė jų pasiimti, nes kaip ir visi žinojo – pinigai pravers grįžus, tam, kad išsipildytų jo svajonės. Tačiau nei anksčiau, nei dabar, Astas neskirstė žmonių į turtuolius ir vargšus. Nei iš šio, nei iš to, jis galėjo prieiti prie gatvėje išmaldos prašančio elgetos ir įmesti į ištiestą kepurę, kurioje skambčioja tik keletas baltų centų, žalią šimtinę. Visai ne todėl, kad turėjo jų daug, ne todėl, kad jam buvo gaila suskretusių, benamių elgetų, o todėl, kad jo manymu, kitiems žmonėms pinigai yra reikalingesni nei jam, laikinam šio pasaulio gyventojui, išėjusiam nuo pat vaikystės klystkeliais, padariusiam visas didžiausias žemiškąsias nuodėmes ir pamynusiam visas žmogiškąsias moralės normas.
Kartais Astas teisdavo pats save. Tačiau dažniausiai prieš savo vidinį balsą jam pavykdavo išsiteisinti, nors pastarasis priekaištaudavo:
– Tu ne žmogus, Astai. Velnias tave nešioja žeme. Atsisakyk jo paslaugų, nebepaklusk.
                     – Ne, tu klysti. – Jis nesutikdavo su savo teisėju, savo vidiniu balsu, ir kaip geras advokatas, įrodinėdavo savąją tiesą: – Aš tik vykdau velnio valią, bet dūšios jam nepardaviau. Mes dar pažiūrėsim, kas nugalės – aš ar jis.
Ir tada balsas nutildavo, pralaimėdavo, prarasdavo magiškąją galią.
„Bet juk jis teisus, – besiklausydama Asto klausimų ir atsakymų mąstė Oksana. – Tikrai galima be viso šito apsieiti. Kiek daug mes darom klaidų, kaip neteisingai gyvenam... Nors...“
– Pinigai tikrai turi didžiulę reikšmę, – jau garsiai ištarė ji, nepritarusi savo mintims. – Aš moteris ir man norisi atrodyti ne blogiau už kitas – gražiai apsirengti, nusipirkti gerus kvepalus, pagaliau tinkamai pailsėti ir išgerti stikliuką brangaus konjako neieškant rėmėjų, kuriems už vaišes tenka atidirbinėti lovoje. Aš irgi noriu būti nepriklausoma, kaip visi žmonės, o pinigai, tai - nepriklausomybė. Taip, tu teisus, Astai, vargšai ir turčiai nebepažįsta vieni kitų, nes pinigai suteikia visas privilegijas, o privilegijuotieji atitrūksta nuo žemiškųjų rūpesčių. Ir vis tik jie, pinigingieji, valdo pasaulį, būtent jie diktuoja savo sąlygas – visur ir visada, nuo neatmenamų laikų, nuo Kristaus gimimo. Ne, kur ten, nuo gyvybės atsiradimo žemėje, nuo tada, kai norėdami pramisti, žmonės ėmė rinkti šakneles.
– Tuomet, – pakėlęs taurę ištarė Astas, – išgerkime už tai, kad nepriklausytume nuo turtų, nes turtingieji, nepriklausą nuo nieko, vis vien priklauso nuo pinigų. Tik jie – jų gyvybė ir galybė. Kartais turtai neša nelaimes, dideles nelaimes. – Staiga Asto veidas apsiniaukė, lyg giedrą dangų būtų uždengę juodi lietaus debesys.
Jie susidaužė ir išgėrė už nepaprastai reikšmingą tostą. Užsirūkė. Astas apžvelgė baro salę, kiek tai leido praviros jų kabinos durys ir, berods, neradęs nieko ypatingo, kas galėjo pritraukti dėmesį, abejingai pratarė:
– Kelioms dienoms aš dingsiu. Kada grįšiu, nupirksiu tau viską, ko panorėsi.
– Man? Kodėl? – Oksana sutriko. Ji nesuprato – Astas kalba rimtai ar juokauja. – Aš nenoriu naudotis tavo pinigais. Man nieko nereikia.
Astas šyptelėjo, tačiau nieko nepasakė. Išleidęs iš burnos paskutinį dūmų kamuolį, jis užgesino peleninėje cigaretę.
– Tu kažkur išvažiuoji? – Tik dabar supratusi Asto žodžius, paklausė mergina, nebenorėdama tęsti ją trikdančio pokalbio. – Gaila, o aš maniau mes atšvęsime mokslo metų pabaigą. – Ji liūdnai papūtė žavingas, lūpų dažų paryškintas lūpeles. – Ryt vakare mane pakvietė į vakarėlį. Mūsų mokykloje tokia tradicija. Visi mokytojai mokslo metų pabaigą švenčia kavinėje. Maniau, nueisime kartu...
Astas papurtė galvą ir lyg išsigandęs, kad Oksana ims jį įkalbinėti ar prašyti, tvirtai pratarė, nepalikdamas jokios alternatyvos tikėtis:
– Po kokios savaitės grįšiu. Beje, ačiū už pakvietimą, tik aš nemėgstu tokių pasilinksminimų. Jau seniai. Apskritai, nemėgstu publikos, kuri man svetima. Aš nesuprantu jų, jie – manęs. Tos kalbos apie vaikus, jų auklėjimą, apie tai, kaip juos reikia mylėti... Visa tai man nepaprastai tolima ir svetima. O aš? Apie ką galiu kalbėti aš? Apie lavonus, mirtį, apie tai, kokiu būdu geriau žudyti... O gal apie tai, kaip žudant galima užsidirbti šimtus tūkstančių...
– Tu pasakei šimtus tūkstančių?.. – Oksana užsikibo už šiaudo, gaudė kiekvieną žodelį ir išgirdusi truputėlį konkretesnę sumą, stengėsi ją patikslinti.
Astas nusikvatojo. Jis suprato prasitaręs, pasakęs daugiau nei, galbūt, reikėjo.
– Po velnių, – nusikeikė jis, bet nepyko, tik ironizavo. – Ach, tas prakeiktas moteriškas smalsumas! Net Ievą jis pražudė. Per ją ir mes nusiritom velniop... Gyventume dabar rojuje be jokių rūpesčių. Bet ne, obuolį užsimanė suėsti. Jai buvo įdomu, kodėl gi negalima jo sučiamkoti. Kodėl jūs, moterys, tokios, na, tiesiog bjauriai smalsios? – Galiausiai grįžęs nuo biblinių laikų atgal, į trečiąjį tūkstantmetį, su kaupu patenkinęs naujosios Ievos smalsumą, Astas pridūrė: – Taip, Oksana, tu nesuklydai. Jei gerai žudai, gali padaryti neblogas babkes. Kai dar taip neseniai išskridau iš Turkijos, mano sąskaitose buvo daugiau nei pusė limono2.
– Litų?.. – Tesugebėjo ištarti mergina. Jos veidas ištįso, akys tankiai sumirksėjo, o burna taip ir liko pražiota. Nežinia, patikėjo ji tuo, ką išgirdo ar ne, o gal net nesuspėjo iki galo suprasti nei Asto žodžių, nei jai pasakiškos, nerealios sumos. Oksana linktelėjo į priekį ir užsigulė ant staliuko. Apvirto ir sudužo netyčia pastumta taurė, bet nei į šukes, nei ant nuogų kelių ar sijono besiliejantį šampaną mergina neatkreipė jokio dėmesio. Įsistebeilijusi į Astą, pakuždom, išsigandusi, kad ją gali kas išgirsti, Oksana patikslino: – Astai, tu pasakei, – apie pusę milijono litų?..
– Litų? – Jis nutraukė merginos žodžius, dar labiau išmušdamas ją iš vėžių savo mirtinu ramumu ir abejingumu. – Ne, baksų... Dabar tu patenkinai savo smalsumą? – Astas neparodė, bet savyje kvatojosi. Savo atvirumu jis pasiekė geidžiamą efektą.
– O, Dieve! – atgavusi žadą, teištarė Oksana. Ji nesugebėjo patikėti tuo ką išgirdo. Jai atrodė keista ir neįtikima, kad šis žmogus, ir be to keistas, dar ir milijonierius. Pagaliau Oksana susitvardė, mintyse susikaupė, ką tik užgesinusi cigaretę vėl užsirūkė ir paklausė: – Nejaugi tavoji profesija tokia pelninga?
– O-ho-ho, dar kokia pelninga. – Įspūdis, kurį merginai padarė jo atsakymas į primygtinai užduodamus klausimus, Astui tebebuvo neapsakomai malonus. Iš pradžių jis nebuvo linkęs atskleisti savo finansinių paslapčių ir galimybių, tačiau po to nusprendęs, kad tai ničnieko nekeičia, vis tik atskleidė dar vieną paslaptį. – Žinai, Oksana, tereikia mokėti suktis, dar – laiku atsidurti reikiamoje vietoje, na ir, žinoma, reikalingas truputėlis sėkmės, daug rizikos, drąsos ir... turbūt būtina nugalėti mirtį. Būtent ji, mirtis, pirmoji kasininkė ir ekonomistė, kuri arba išmoka tau priklausančias babkes, arba apgavusi, pasilieka jas sau. Matai, kaip viskas paprasta. – Pagaliau Astas nusišypsojo, nors jo šypsena atrodė liūdna, beveik priverstinė. – Supratai kiek mažai tereikia, kad taptum bagotu. Deja, patikėsi ar ne, jau sakiau, man turtai tapo bereikšmiais – net dabar, sugrįžus ir žinant jų neįkainojamą vertę.
1 Baksai – doleriai (žarg.).
2. Limonas – milijonas (žarg.).