Nes ašaros spalvom pavirto,
Ruduo kvailioja po laukus.
O mano kūną skausmas dursto
It pranašas juodų minčių...

Tu pranykai lyg baltas ūkas
Ir nieko man nepasakei.
Buvai tik mažas atvirukas,
Kaip drobės skiautė suirai...

Tavom spalvom prapliupo juokas,
Bet tik ironiškai šypsaus.
Tu pasiėmęs skiautę drobės
Išsinešei ją kuo toliau…

Toliau einu aš link mėnulio
Link pilnaties – galaktikos valdų.
Sidabro adatos subadė kūną,
Kuris nevertas likt gyvu.