O, gražus liūdesy, tavo rūbai blyškaus violeto.
Mano lapkričio meilė akimis neužmirštuolės.
Ji – kalinė, paslėpta širdyje, niekieno dar nelytėta,
Ji – tyli ir skaisti lyg  rudens įsaulio toliai.

Ne godi, ne aitri, ji - drungna rudens glostanti  saulė,  
Bet sušildo  nudrėkstą nuogą lapkričio gėlą.
Ach, kaip būtų nyku man be jos, - šventoji apgaulė, -
Tyloj senkant sekundėms prarandu neįgydamas nieko.

O graudus liūdesy, mano lapkričio meilė tylioji,
Juk atims ir tave beledėjanti pilka nykuma,
Bet tu šviesi čia bedugnėm akim neužmirštuolės,
O  gal aš vėju priglusiu kaip pati tykiausia toluma.

Horizontas vis tolsta, prasmė – saldi regimybė,
Bekelėj aš kantrus, tave, mano meile, išvydęs.