Persikūnijimo siurprizas

-Tai ką? Atrodo, kad laikas judėti. Ir suprantu, kad susirinkome visi tie, kuriems labiausiai reikia karietos.
    - Kad reikia, bent apie save negalėčiau pasakyti, - pasakė Ūla, o Kitkutis irgi todėl, kad aš čia. Moteris juk. Daug kuo ją prigimtis nepašykštėdama apdovanojusi. Smalsumu taip pat.
    - Vyrams jo taip pat netrūksta. Ypatingai, jeigu jie istorikai, - neatsiliko Mundis.
    Aiškumas sieloje buvo toks giedras, geras, kad neabejodamas pajaučiau, jog laikas sėsti ant pasostės ir, timptelėjus vadžiomis, pašvilpti botagu viršum Ygagos nugaros. Visai nekvaršinau galvos, kur reikia sukti karietą, kokį kelią rinktis ir kur važiuoti. Atrodė, kad kelionės maršrutas taip gerai užprogramuotas, kad jo pakeisti neįmanoma. Laikrodžiai greitai suko laiką atgalios. Oras subjuro ir atsirado 1994 metų sausio 15 d.
    - Viešpatie, šalta! – susigūžė Ūla.
    - Pakentėk, panele. Tuoj sušilsim, - patikino Vaidinimas.
    - Kas atsitiko? - atsigręžiau nuo pasostės.
    - Viskas kaip tuomet, - vėl jis.
    - Bet ekipažas?
    - Ekipažas beveik „kaip tuomet“.
    - Ką reiškia, „kaip tuomet“?
    - Mes sugebame puikiai vaidinti, vežėjau. Todėl ir ekipažas „beveik“ kaip tuomet. Mane karietoje, beje, sutikai kaip angelą sargą. Tebūnie ir taip. Bet vaidinimus organizuoti ir ruošti yra didysis mano talentas ir pašaukimas. Visa arkangelo Mykolo kariauna tą puikiai žino. Gaila jai buvo su manimi skirtis.
      Tuomet netikėtai pajutau, kad esu 15 - 20 metų jaunesnis, lengvesnis. Jau apyplikis, bet paausiuose dar raitėsi garbanėlės. Tų metų sausyje laukiau 55 metų sukakties. O dangau, kaip gera būti jaunesniam. Atsinaujinimo reiškinys buvo akivaizdus, bet, suradęs akimis karietos keleivius, mačiau, jog įvyko dar nuostabesnis dalykas – karietos ekipažas atrodė it persikūnijęs. Nebuvo jaunos, energingos Ūlos, o jos vietoje apkūni, savimi patenkina Amerikos lietuvė Julija Sinkis.
    - O, ką aš matau! Ką aš matau! - plačiai išskėtusi į šalis rankas, it norėdama apkabinti, prišoko Julija Sinkis. - Tikiuosi, kad neapsirinku, jog suradau karietos vėžėją.
    Nebuvo baikštaus Kitkučio, įsikibusio į Ūlos sijoną. Dabar vietoje jo tvirtai ant kojų stovėjo solidus, galingos konstrukcijos aktorius Tomas Vaisieta.
    - O taip. Tai karietos vežėjas. Matote, kaip kinkos dreba? Dieve, baisu žiūrėti. Atrodo, kad į karietą įlipo, kaip į karą įėjo, - sakė kaip tada Julijai Tomas Vaisieta.
    - Nebuvo ir istoriko Mundžio. Jo vietoje, sutanoje įkritęs, persikūnijo kunigas Aleksandras Burba.
    - Garbė Dievui Tėvui, - pasisveikino. - Girdžiu amerikonišką akcentą. Negi, ponia, ir jūs sumanėte pakeliauti radijo karieta? Tai šaunu! Gal ir vežėjui drebulys iš kinkų išeis.
    - O, nesakykite taip. Aš neseniai iš  Druskininkų ir visiems, ką besutikusi, vis pasakau: žinokite, kad Druskininkuose labai gera būti. Vienuolika dolerių į parą. Ir kambariukas, ir maistas. Ir daktarai patikrina. Masažus daro. Ir vonias... purvo vonias duoda. Už vienuolika dolerių. Tai mes buvom penkias ar šešias dienas. Kambarys, kur mes valgėm -  28 žmonės. Buvom šeši lietuviai, o visi kiti žydai.
    -  O mūsų karietoje, ponia, nei vieno. Bent kol kas. Tikėjotės, kad surasite? - pasidomėjo kunigas Aleksandras.
    - Tai  jūs žinokit, kur jau žydai eina, tai ten yra gera vieta. Tai dabar šituos Druskininkus reikia garsinti Amerikos laikraščiuose. Ir visi  Amerikos lietuviai pasiturintys atvažiuotų į Druskininkus. Ir atvežtų pinigą. Atplauktų doleriai. Visos senos ledi čia suvažiuos ir atveš daug dolerių. Labai gražūs Druskininkai. Tokie tie  pušynai. Ir tas ežeras toks.
      O Vaidinimas irgi išnykęs ir kūnu, ir krauju. Atrodo, lyg jo čia nebuvę. Bet ką regi akys, ką jauti, suvoki, žinai ir nori apibendrinti vienu žodžiu, tai tas žodis būtent „Vaidinimas.“ Tik nebiologinio proto nešėja Šventoji (knyga-segtuvas) išliko savo vietoje. Jai buvo paliktas metraštininkės vaidmuo. Ten, kur TADA buvo priglaustas mano dienoraštis, dabar buvo jinai - metraštininkė.
    Man jau neatrodė, kad galėčiau prisipažinti, jog atsitiko tai, kas nesuvokiama sveiku protu. Ir laikas anas, ir karietoje žmonės persikūniję į anuos, ir kaip tada žinau, kad tokia kelionė mano gyvenime pirmą kartą. Todėl visai ne gėda, kad dreba kinkos, kad sielą užgriuvusi baimė dėl kelionės į praeitį sėkmės.
    Kaip tada sėdžiu „Dženės“ karietoje ant pasostės, kaip tada  šalia prisėda kunigas Aleksandras Burba. Jam, regis, labiau negu kitiems rūpi, kad pirmoji „Dženės“ kelionė į praeitį  būtų sėkminga.
    - Tu labai netikintis? - atsargiai paklausia.
    - O kad netikintis jau žinote, kunige.
    Tyli. Laukia.
    - Leninui gal labiau tikiu, negu...
    - Nekalbėk taip. Kelionė prasidėjo, vežėjau. Atgalinėse datose Dievas arčiau. Manau, kad jis neapleis. Va, ir kryželį pakabinsiu ant kaklo. Paskui, kai atsiras daugiau laiko, žodis po žodelio ir poterėlius išmoksime. – Ir kaip tada, ūmai pašokęs ant kojų: -Ė, tik pažiūrėk, kiek žmonių mūsų laukia!      
    Išgirdau, kad ir Ygagos kanopulės dažniau sutiksėjo, atsimušdamos į gatvės asfaltą.
    - Puiku! Bravo! Viskas kaip kopija to, kas buvo tuomet. Nemanau, kad galima dar tiksliau atkartoti dalykus, buvusius karietoje ir jos keliuose prieš beveik dvidešimt metų, - džiaugėsi Vaidinimas ir jam buvo įdomu išgirsti, kaip suklegės mūsų burnos.
    - Ar ats vėl pūtsiu Kitkutits, taip? O tu vėl tsu kopėtėlėmits, -išgirdome gerai pažįstamą balselį.
    - Deja! deja! Vėl tie patys, Kitkuti, pasiliksime. Bet kodėl „deja“? - sukluso Ūla prie savo žodžių ir vėl: - Na iš tiesų – kodėl?
    - Šiandien pirmą kartą persižegnojau ir kitus žegnojau, - pasakė istorikas Mundis.
    - Tikrai buvo taip, kaip tuomet. Atsimenu viską iki smulkmenų. O Viešpatie! Atrodo, kad šį kartą kolektyviai skynėme tavo uždraustus vaisius. O tu? Negi tu mūsų nebausi? Ko laukti toliau?
      - Puiku! Bravo! Valio jums, „Dženės“ žmonės!- vis dar nerimo džiūgauti sėkme Vaidinimas.
Pelėda