Tarytum norėdamas įsitikinti, ar tikrai turi pagrobtus pinigus, Astas palietė vidinę atsagstytos striukės kišenę. Ji buvo prikimšta naujutėlių, šlamančių dolerių, tačiau dabar, turbūt pirmą kartą jo gyvenime, jie visiškai nieko nereiškė ir neguodė paklydusios sielos.
„Arnas, Arnas, Arnas... – dabar šis vardas niekaip neapleido Asto minčių, be paliovos kartojosi, brovėsi į pačius giliausius proto kampelius ir atrodė tuoj išvarys iš proto. – Arnas... Nejaugi? Jo bičiulis, jo užtarėjas, jo kompanionas Arnas... Velnias... Nesąmonė...“
Jis nenorėjo, tiesiog negalėjo tuo patikėti, tačiau kito paaiškinimo kol kas nerado. Ausyse tebeaidėjo šūvių garsai, tebezvimbė kulkos. Gėlė sužeistą ranką. Astas ištraukė ją iš rankovės, atraitojo kraujyje permirkusią sportinio treningo rankovę ir apžiūrėjo žaizdą. Atrodo, nieko baisaus. Kulka kliudė tik raumenis ir praėjusi kiaurai – išlėkė lauk. Net kraujas beveik nebetekėjo, tik vos, vos sunkėsi. Jis apsirengė ir tik dabar prisiminė, kad turi mobilųjį telefoną, kurį dar jų žygio pradžioje išjungė, kad nesuskambėtų netinkamu momentu. Paskubom Astas įjungė telefoną. Ryšys buvo. Surinkęs Arno telefono numerį, jis tvirtai prispaudė ragelį prie ausies. Deja, Arno telefonas pasirodė besąs išjungtas.
„Ką daryti? – genamas bjaurių minčių, Astas dar labiau susimąstė. – O jei tai tikrai Arnas?.. O jei tai tikrai visų tų kvailų kalbų apie jo, Asto, atsiskyrimą nuo Arno grupuotės paseka? Jei taip, tai Arnas vis viena manimi atsikratys. – Jis susiėmė rankomis galvą ir pabandė susikaupti, spręsti užduotį, kuri tapo ne iš lengviausių ir turėjo daugybę nežinomųjų. – Jam bus labai paprasta mane įkišti už grotų. Liudininkų pakankamai – visi tie trys tuščiagalviai turbūt jau duoda parodymus mentams... Bet kam to reikia? Ar nepaprasčiau mane pribaigti?“
Arba kalėjimas iki gyvos galvos, arba mirties nuosprendis, paskelbtas ir įvykdytas Arno. Kas geriau? Kol kas Astas nežinojo, abejojo ir šios nakties įvykiams stengėsi rasti kitą paaiškinimą. Jis giliai įkvėpė gaivaus oro ir sunkiai atsistojęs, sveikąja ranka nubraukęs nuo kaktos prakaito bei lietaus lašus, žengė toliau, pats nežinodamas, kur veda šis kelias – tapęs svetimu, nepažįstamu, nauju. Kas jo laukia šio kelio gale: išsigelbėjimas ar mirtis? Kur pasukti priėjus kryžkelę? Kur?..
Jau turėjo būti paryčiai, tačiau rytas kažkodėl neaušo; gal buvo per anksti, o gal tiršti, tamsūs debesys nukaro iki pat žemės ir jokiu būdu nenorėjo išsisklaidyti. Nebelijo, tačiau dangus simbolizavo beviltišką, į bėdą patekusio Asto padėtį, kuo toliau, tuo labiau tampančią beviltiškesne ir nebepataisoma. Jis suprato – į miestą grįžti negalima. Visi keliai jau turėtų būti užblokuoti ir jo laukiama su didžiuliu nekantrumu. Stoti į tolimesnę kovą su policija – tolygu savižudybei. Reikėjo kažkur dingti, išgaruoti, prasmegti į žemę... Reikėjo... Bet kaip?
„Važiuoti pas tėvus? Ne! Ten jie dar greičiau mane suras. Jei tai Arno darbas, pas jį irgi negalima ieškoti išsigelbėjimo. Anaiptol – jis gali būti pavojingesnis už mentus“, – Asto mintys niekaip nešviesėjo, nes gyvenimo saulė pasislėpė po tamsiais debesimis, kurie laidojo mintis, neleisdami joms plėtotis ir rasti išeitį.
Nors mintys nesuspėjo sekti paskui, tačiau Astas nesustojo. Jis pasijuto visiškai vienišu, klaidžiojančiu nesibaigiančiame, bekraščiame miške, visų paliktu ir pamirštu, tačiau nė minutėlei nesuabejojęs, klaidžiame likimo labirinte ieškojo tolimesnio kelio. Katakombos, kurios neturėjo išėjimo, Asto netenkino, nes jis nebuvo pratęs pasiduoti. Ir tikrai, lyg atpildas už Asto atkaklumą, miškas prasiskyrė, praretėjo, kol galiausiai visai pasibaigė virtęs krūmokšniais, už kurių atsivėrė lygus laukas. Perbridęs per gan gilų upelį, kuris pastojo kelią, mėtydamas pėdsakus, kokį šimtą metrų jis paėjėjo lediniu vandeniu ir išsiropštęs iš vandens, išsitiesė ant šlapios žemės. Dar už keliolikos metrų ryto miglose pasirodė siauras, lauku vingiuojantis ir atgal į mišką neriantis vieškelis.
Atsistojęs, Astas pabandė įsižiūrėti į pasikeitusį peizažą. Nuo jo drabužių varvėjo vanduo, krito purvo gabalai. Tik dabar jis pajuto vienoje rankoje tebelaikąs tvirtai suspaustą pistoletą, o kitoje – mobilųjį telefoną. Tarytum pirmąsyk išvydęs, iš lėto pakėlęs, Astas pavartė pistoletą, po to apžiūrėjo telefoną. Atrodė, kad jis negali suprasti, iš kur šie daiktai atsirado jo rankose. Įsikišęs pistoletą į kišenę, Astas vėl surinko Arno telefono numerį. Malonus, bet bjauriai monotoniškas moters balsas ragelyje tebekartojo:
– Šiuo metu su abonentu susisiekti nėra galimybės. Telefonas...
Neišklausęs iki galo, jis nervingai nuspaudė telefono mygtuką ir ragelyje pasigirdo bjaurus, erzinantis ir niekada nesibaigiantis pypsėjimas.
– Velniai griebtų, – garsiai nusikeikė Astas. – Durnynas kažkoks. Beprotnamis... – Ir nusispjovė, tuo išliedamas susikaupusį pyktį, neviltį ir pagiežą viskam aplinkui.
Tik dabar jis pajuto, kad visą jo kūną krečia drebulys. Skaudančia ranka sunkiai sugrabaliojęs šlapios striukės užtrauktuką – užtraukė jį iki pat kaklo, susigūžė ir susikišęs rankas į kišenes, žengė porą žingsnių į priekį, tačiau staiga striukės kišenėje suskambo telefonas. Astas krūptelėjo. Ši muzika jam pasirodė keista ir niekada negirdėta. Tai buvo ne tyli telefono skambučio muzika, o visas simfoninis orkestras, vidury lauko užgrojęs Vivaldžio simfoniją. Šis garsas draskė tylą, rėžė ausį ir drebino prieblandos tuštybę. Paskubom išsitraukęs telefoną, sušalusiais, nesilenkiančiais pirštais vargais negalais Astas sugraibė įjungimo mygtuką ir nuspaudęs jį, priglaudė telefono ragelį prie ausies.
– Klausau! – garsiai, veikiau išrėkė negu ištarė jis. – Klausau... – Visas pasaulis girdėjo šį šauksmą, bet tik ne tas, kas skambino.
Kurį laiką telefono ragelyje tvyrojo tyla, kurią drumstė keistas traškesys ir šniokštimas.
                     – Klausau! – dabar Astas jau tikrai šaukė.
– Tu gyvas? – Pagaliau jis išgirdo nepažįstamą balsą. – Kalbi telefonu... Gerai... – Vėl stojo tyla – tik jau nebeilga. Toliau sekė žodžiai, iki galo išsklaidantys abejones ir paaiškinantys visus nakties įvykius. – Sėsk ant dugno. Pradink. Buvai naivus, todėl tave kai kas, tu puikiai žinai kas, sumaniai išdūrė...
– Kas?.. – Astas norėjo paklausti, norėjo išsiaiškinti viską iki galo, norėjo kalbėti. – Kas?.. – Tačiau atsako nebebuvo. Vėl liko tik iš telefono ragelio sklindantis pypsėjimas ir jis – vėl vienas, visiškai vienas – išduotas, sugniuždytas ir pamestas vidurį nepažįstamo, svetimo lauko, net neįsivaizduojąs kokioje pusėje rasti išsigelbėjimą.
„Kieno tai balsas? – svarstė Astas. – Kieno? Kieno? Kieno?“
Iš pradžių pasirodęs svetimu, dabar balsas atrodė pažįstamas, kažkada girdėtas, gal net ne kartą, ne du, tačiau kieno jis – Astas niekaip negalėjo prisiminti. Kieno? Pagaliau, ar tai beturėjo reikšmės. Aišku tapo viena: draugo, to, kas nenori jo mirties, kas nori perspėti, o gal netgi išgelbėti. Kažkieno, kas nesutinka su Arno planais, tik vargu ar tokio galingo, kad galėtų jam prieštarauti.
Pasikliauti nebeliko kuo – nebent pačiu savimi. Ir tai darėsi nelengva. Arnas jį išdavė. Išdavė draugas, kuriuo Astas pasitikėjo, išdavė tas, kuris žinojo visas jo paslaptis. Pagaliau, išdavė Arnas kompanionas, į kurio verslą jis investavo beveik visus savo pinigus. Kol kas apie tai Astas negalvojo, tačiau nuo šios minutės jis tapo dar ir visišku elgeta: be pinigų, be namų ir vos jo kūne berusenančia gyvybe, nes mafijos kodeksas kur kas griežtesnis už žmogiškąjį; jame nėra pasigailėjimo. Jei tau paskelbtas karas – tau paskelbtas nuosprendis, jei tavęs ieško – anksčiau ar vėliau suranda – be policijos, be kriminalistų pagalbos, be Interpolo; suranda ir įvykdo nuosprendį. Išsigelbėjimas – karas – jei tam pakanka ryžto ir jėgų; jei ne – kapo duobė, kurią gali išsikasti pats sau. Šiuos įstatymus Astas žinojo kuo puikiausiai, vykdė juos pats ir jau kurį laiką gyveno pagal juos. Gyveno ir, pasirodo, net šito neįtardamas, nusižengė jiems vien todėl, kad per daug greitai lobo, tapo negeidžiamu oligarchu ir savo galia pranoko kai ką, ko neturėjo teisės pranokti. Nors jis niekuomet nesididžiavo tuo, niekada nekėlė galvos aukščiau už kitus, bet niekuomet ir niekam nesilenkė – paprasčiausiai plaukė pasroviui tvirtai stovėdamas ant kojų. Deja – tai irgi buvo draudžiama. Jam nepakako tos įtakos, kurią turėjo. Klastingasis Arnas sugebėjo užgožti savo bičiulį ir neleidęs per giliai įleisti šaknis – vieną dieną, pasitaikius puikiai progai, išrovė jį kaip piktžolę.
Dabar Astas žengė keliu, vedančiu tolyn nuo miesto į kurį atvažiavo ieškoti savo gyvenimo laimės. Radęs ją, jis tikrai nesitikėjo, kad ateis diena, kuomet teks nuo jos sprukti – vienišam, sutryptam ir išduotam, netekusiam visko – net teisės gyventi. Astas juto, jog visas pasaulis atsisuko prieš jį tam, kad sunaikintų, nušluotų nuo žemės paviršiaus, nes, galbūt, jis nebebuvo vertas gyventi. Tik kodėl? Kodėl? Be paliovos šito Astas klausė savęs, ieškojo atsakymo ir niekaip negalėjo rasti ir nuo to jam darėsi tik dar sunkiau.
„Turbūt tik aš kaltas dėl to kas vyksta, – mąstė jis, sunkiai vilkdamas pavargusias kojas. – Galbūt taip mane baudžia Dievas. Juk netikėjau juo... O jei jis yra?..“
Eiti keliu bėgliui buvo per daug pavojinga. Keletą kartų puolęs slėptis nuo netikėtai iš už posūkio išnyrančių automobilių į pakelės krūmus, Astas nusprendė pasukti į šlapią, nuo purvo glitų lauko keliuką, ant kurio telkšojo didžiulės balos ir, berods, šiandien dar niekas nebuvo nei ėjęs, nei važiavęs. Jis statė lipniu moliu apsivėlusias kojas palengva, tingiai, nesirinkdamas geresnio kelio; ėjo tiesiai per balas, tarytum nematydamas jų arba žinodamas, kad vis viena nesušlaps. Išsitraukęs cigaretes, Astas norėjo užsirūkyti, bet jos buvo sumirkę, šlapios ir sulūžę. Jis numetė cigarečių pakelį į šalikelės griovį ir pakėlęs galvą, apsidairė. Tik dabar Astas pastebėjo, kad visai nebetoli, pro neaukštų medžių viršūnes, brėkštančio ryto švieselėje raudonuoja čerpių stogas.
„Apeiti ar užsukti? – kurį laiką, kaip išgąsdintas, gujamas sulaukėjęs šuo, jis svarstė ir abejojo, žvelgdamas į vienišą sodybą. Astas jautė – jam būtinai reikia pailsėti, sušilti ir nors ką užkąsti. – O jei ten pasala... – Jis nusispjovė ir paneigė savo bailias mintis, stengdamasis joms nepasiduoti. – Po velniu, kokia pasala? Juk niekas net nenumano, kad galiu iki čia atsibastyti. Praėjau didžiulį gabalą kelio. Šunys nesuseks – pames pėdsakus prie upelio.“
Sodyba stovėjo lauko vidury, nuo pašaliečio žvilgsnio slepiama tik neaukštų medžių, krūmokšnių ir didelio sodo, prigludusio prie pat namo ir besitęsiančio nežinia kur, nes dalį jo tebeslėpė nevisai pasitraukę rytmečio miglos. Kai kur, ant obelų, kabojo raudoni obuoliai. Tarytum kas būtų juos įkomponavęs į šį peizažą ir sumaniai suderinęs su stogo raudoniu, kuris ir pritraukė išsiblaškiusį Asto dėmesį, neleidęs praeiti pro šalį, viliodamas savo grožiu ir nematomu, užslėptu svetingumu.
Astas prasibrovė pro krūmokšnius, kirto sodo kraštelį ir paskubom pasiekęs namą, prigludo prie šlapios, medinės sienos. Atsargiai iškišęs galvą iš už namo kampo, jis įdėmiai apžvelgė kiemą. Jis buvo tuščias, tačiau sodyboje kažkas gyveno. Jo viduryje stovėjo vežimas, prie tvarto ganėsi pririšta karvė, net neįtardamas apie nežinia iš kur atsibasčiusį, nežinia ką atnešusį svetį, iškišęs galvą iš būdos, ramiai snaudė šuo.
Nepastebėtas namų sergėtojo, besimaloninančio saldžiu ryto miegu, pasieniu Astas prislinko prie durų. Jo džiaugsmui, šios buvo neužrakintos. Astas iš lėto nuspaudė rankeną ir durys prasivėrė – tyliai, be girgždesio, tarytum jau seniai laukusios, ruošusios namų šeimininkams išdavystę. Atsivėrusio plyšio pakako, kad Astas šmurkšteltų į tamsų trobos prieangį. Pro praviras, vienas iš trijų durų prieangyje, smelkėsi blankus šviesos spindulėlis. Astas prigludo prie plyšio stengdamasis pamatyti, kas vyksta už durų ir uždengė, tarytum prarijo šį spindulėlį. Pasilenkusi prie stalo, nugara į duris, stovėjo moteris ir susikaupusi kažką triūsė. Girdėjosi kaip traška krosnyje degančios malkos. Į veidą dvelktelėjo šiluma ir malonus, atrodo seniai, seniai pamirštas verdamų bulvių kvapas. Jis viliojo ir vertė pamiršti visas bėdas. Tačiau Astui ši namų šiluma nepasirodė sava. Jis išsitraukė pistoletą ir vos girdimai, atsargiai pabeldęs, mandagiai, tarytum gėdydamasis pravėrė duris. Moteris atsigręžė ir nustėro priešais save išvydusi purviną, šlapią, apiplyšusį žmogų kruvinu, sudraskytu veidu, pamėlusį nuo šalčio ir laikantį į ją atkreiptą pistoletą. Ji bandė žengti žingsnį atatupsta, tačiau atsirėmusi į stalą svirstelėjo atgal ir keistai išsilenkusi, tarytum norėdama atsisėsti, sustingo tokioje pozoje sugebėjusi tik gan garsiai ištarti:
– O, Jėzau, Marija... O Dieve! – Moters balsas virptelėjo, akių vyzdžiai plačiai išsiplėtė ir akimirksniu tapo stikliniais.
Daugiau ji nebegalėjo ištarti nė žodžio. Moterį sukaustė baimė ir prie lūpų tvirtai prispaustas kruvinas Asto pirštas, kuris primygtinai reikalavo tylėti.
Akimirksniu Astas įvertino padėtį ir aplinką, apžvelgė virtuvę, jos tuštokas, aprūkusias sienas, nežinia kur vedančias dar dvejas duris. Ilgesniam laikui jo tiriantis žvilgsnis stabtelėjo ties pačia namų šeimininke. Dar jauna, netgi graži, neaukšto ūgio, bet kresnoka; ji dėvėjo suskretusį, nežinia kada paskutinį kartą skalbtą, storą chalatą, kuris bjaurojo visą jos žavesį bei patrauklumą. Pečius siekiantys rudi, šiek tiek nušiurę plaukai buvo nešukuoti, susivėlę, tik subrukti atgal ir pridengti neaiškios spalvos skarele.
Nepatraukdamas pistoleto ir nenuleisdamas nuo lūpų piršto, Astas priėjo prie moters. Atsistojęs priešais ją, nusišypsojęs ir pats nesuprasdamas kodėl, pratarė:
– Nebijok. – Jo balsas suskambo tyliai, raminančiai, tačiau įsakmiai. – Kas dar yra namuose? – Asto žvilgsnį prikaustė vienos, pusiau praviros durys, už kurių žiojėjo neįžvelgiama, bet pavojinga tamsa.
– Nieko, – Namų šeimininkės balsas Astui pasirodė neišsigandęs, o kuždantis, viliojantis, net seksualus. Jis džiaugėsi juo po tos žudančios vienatvės, kurią teko iškęsti svetimam miške, kada atrodė, jog pasaulyje liko vienut vienas.
„Kas per velniava? – pagalvojo Astas. – Kas per keista diena? Vien bobos... Kodėl turiu kariauti su bobom?..“ Tarytum tik dabar prisiminusi, moteris pridūrė:
– Vaikai... Dar yra vaikai... Jie miega. – Ir galbūt tikėdamasi už savo atvirumą pasigailėjimo, pridūrė: – Vyras ką tik išvažiavo į darbą.
– Kada grįš?
– Nežinau. – Ir padariusi didžiulę klaidą, išdavusi save, bet suteikusi neribotas viltis Astui, pridūrė: – Negreit... Turbūt, vakare...
– Puiku. – Astas patikėjo ir vėl ramindamas, pratarė: – Nebijok, aš neliesiu tavęs. Man tik reikia persirengti, išsidžiovinti ir truputėlį pailsėti. Aš išeisiu... Labai sušalau. Atnešk ką nors išgerti...
Jis žengtelėjo žingsnį į šoną atlaisvindamas namų šeimininkei praėjimą, bet nepaliko jos be priežiūros – nusekė paskui.
Ant stalo atsirado degtinės butelis. Nuo sudraskyto veido ir rankų nuplovęs suskretusį kraują, nugramdęs purvą ir virš karštos krosnies padžiovęs drabužius, apsitvarstęs moters atneštais tvarsčiais sužeistą ranką ir apsirengęs namų šeimininko drabužiais, Astas išgėrė kelias taureles degtinės ir pajutęs malonų atsipalaidavimą, sėdėjo atsilošęs nugara į sieną stengdamasis nors truputėlį sušilti ir atsipūsti. Moteriai jis įsakė nė žingsnio nežengti iš virtuvės, pasodino ją prie stalo, priešais save, ir begėdiškai tyrinėjo naujos įkaitės veidą, tarytum lygindamas su Erika ar stengdamasis suprasti, ko iš jos galima tikėtis.
– Kas tu? – pagaliau įsidrąsinusi, nors tebevengdama varstančio žvilgsnio, paklausė ji.
                     – Aš? – minutėlei Astas sutriko. Jis nežinojo ką atsakyti, nes nebežinojo, kas esąs.
– Tu nuo kažko bėgi? Tau gresia pavojus? Tave sužeidė... – Atrodo moteris pastebėjo jo sutrikimą ir stengėsi padėti. Galbūt gailėjo jo.
– Aš? – pakartojo Astas ir pagaliau sukaupęs visas mintis, prisipažino: – Aš nebežinau, kas esu... Greičiausiai į medžiotojų pasalą patekęs žvėris. – Ir jau visiškai pasikeitusiu balsu, norėdamas atsikratyti nemalonių klausimų, bandydamas supaprastinti padėtį, susipažinti, jis paklausė: – Kuo tu vardu?
– Daiva.
– Daiva? – Astas sustingo. Jis įsmeigė negyvą žvilgsnį įkaitei į veidą. Iš atminties gilumos išplaukė prarasta pirmoji meilė. Dabar ji atrodė tokia tolima ir netikra, staiga šmėstelėjusi Asto akyse ir vėl dingusi laiko atstumuose.
– O ką? – pastebėjusi neadekvačią keistojo svečio reakciją į ištartą savo vardą, paklausė moteris.
– Ne, nieko... Nuostabus vardas, – grįžęs į realybę ir priešais save vėl išvydęs kitą, svetimą moterį, svetimą Daivą, pridūrė jis. – Tu tik priminei man kitą moterį. Jos vardas irgi Daiva – tokia pat graži ir gera – kaip tu.
Staiga sugirgždėjo ir iki galo atsilapojo pravirosios durys. Astas krūptelėjo ir stvėrė ant stalo gulintį pistoletą. Tarpdury pasirodė šviesi, susivėlusi, kokių penkerių, šešerių metų vaiko galvelė.
– Mama, mama, aš jau nebemiegu, aš noriu valgyt, – suskambo vaikiškas balselis, kurio rezonansas užpildė virtuvę, pasiekęs kiekvieną jos kampelį, motinos ausis ir netgi surambėjusią Asto širdį. Dar mieguistas vaiko žvilgsnis sustingo pastebėjęs nepažįstamą žmogų ir ėmė jį įdėmiai tyrinėti.
– Kas jis?.. – pagaliau paklausė vaikas dūręs į nepažįstamąjį pirštu.
Su palengvėjimu atsidusęs, Astas padėjo pistoletą ant stalo.
– Eik, valgydink vaiką, – mostelėjęs galva, paliepė jis, leidęs Daivai pajudėti iš vietos. – Eik, bet perspėju, veikiau prašau – be jokių fokusų. Aš tikrai nenoriu jums blogo, tačiau iš virtuvės šiandien niekas neišeis.
– Dėde, dėde, o jis tikras? – pamiršęs apie pusryčius, suspėjęs užsiropšti ant kėdės, vaikas dūrė pirštu į pistoletą. Jis nieko nebijojo, tik matė tai, kas buvo nauja, neįprasta ir neapsakomai įdomu.
– Simuk, sėsk ir nelįsk prie dėdės, prašau. – Moteris stvėrė vaiką ir pasodino kitam stalo gale. – Palauk truputį, aš tuoj... Tuoj tave pavalgydinsiu...
– Taip, jis tikras, – Astas šyptelėjo, atsakė į vaiko klausimą, ir tik dabar pastebėjo ant pistoleto rankenos pridžiuvusį kraują. – Tikras... – Jis linktelėjo galva nesugebėdamas atitraukti žvilgsnio nuo kruvinos pistoleto rankenos, kuri vėl priminė, kad šiąnakt jam buvo lemta tapti žudiku.

1 Padstava – išdavystė (žarg.).