Nesiguosk, kad dugne guli, jei nori, atsistosi ir išlipsi.
Paguosk mane, tai aš bedugnėj. Nei atgal, nei į priekį.
Neprašyk rankų, aš jomis remiuosi į gyvenimą, kaip akloji ieškau Brailio. Deja, ne taip paprasta jį rast.
Ir nedrįsk sakyti, kad moku skristi, juk tu davei sparnus, bet atėmei norą skraidyti.
Todėl aš čia. Žemai prieš tave.
Juk moterų ašaros – ginklas.
Žinau, kad bandysi gelbėt. Veltui! Vos ištrūkusi aš lėksiu pirmyn.
Nors...

Įdėmiai žiūrėk į prarają, ir ji pažvelgs tau į akis.