Naktis verkė muilo burbulais.
- Bėgam, bėgam, nebijok, bus smagu...
Bet jis styrojo ant kalno viršūnės ir net nemirktelėjo.  
- Bėgam, pirmyn, gaudysim visokių spalvų burbulus. Arba aš geltonus, o tu melsvus burbulus. Didelius ir mažus.
Bet jis papurtė savo šviesią galvelę.
- Na, nebijok, burbulai akių negraužia, jie iš gero muilo. Paskubėk, naktis trumpa. Ir tuoj ji nustos verkti.

Bet jis nervingai čiulpė paskutinės vyšnios kauliuką.
- Nuobodu man su Tavimi, rytoj keliasiu iš čia, paliksiu šį kalną, visus vyšnios kauliukus ir naktis, tas nuostabias naktis, kurios verkė muilo burbulais. Ir Tave paliksiu todėl, kad nesutikai gaudyti burbulų, o tiksliau, kad nė karto manęs nepaėmei už rankos.
Iškeliausiu ten, kur žvilgsnis perskrodžia kiekvieną daiktą, debesį, lietų... Galėsiu žvilgsniu justi visą materiją. Galėsiu sėdėti ant skardžio ir garsiai žiovauti bei tingiai rąžytis.  O Tu... O Tu saugok naktis, gal išdrįsi kada lėkt, kiek gali, nuo pakalnės ir gaudyk burbulus, nepamiršk, jie akių negriaužia, jie iš gero muilo.

Ji pasiimė aliuminį šaukštelį, kuriuo maišydavo arbatą ir karts nuo karto pasikrapštydavo mąstančią makaulę. Dar įsidėjo stiklainį raugintų agurkų pakeliui užkrimst, o kai suvalgys viską, į juos dės visas savo svajones. Pasiimė kojines, truputį kiauras nuo lakstymo pakalnėmis. Dar pasiėmė veidrodėlį, kad kai bus nuobodu, galės išsikviesti saulės zuikučius. Ir viskas, nes ne daug kas tilpo į jos prasižiojusią rankinę.