senu dangum, neišraižytais
dar debesimis,
girdžiu – šlama
basakojis (anti)siluetas.

nei atviras, nei uždaras,
nei nesueinantis – sueinantis,
ar vientisas, gal atskiras,
tik kontūrai išnykstantys,

ir vėl subėgantys kartu.
aš nežinau – matau ar
man vaidenas ryškūs –
blankūs – permatomi...

nejaugi taip atrodo laimė –
brendanti pūkiniu dangumi ir
vėlei nykstanti tiesiogiai
mumyse, akis apgaunanti?

užsislėpusi ir svetima,
tokia tamsi, jog, rodos,
negali šviesioj išvyst jos,
o staiga tamsoj ji sužiba.

laiminga(s).!