Vandens jausmai

Ir sustojo Vanduo, kai į jį baltas veidas Šalnos pažiūrėjo,
Nebešiurpsta bangom, nesūpuoja varinių laivų,
Nebepaiso, iš kur atsibels pašėliot gūsis vėjo.
Įnoringa Šalna atkakliai nori vieno - ledų.

Mirtinam glėbyje nebealma, nešniokščia, nei virpa
Nei srovė, nei lašai, nei atspindinti dangų gelmė.
Buvo jausmas toksai, kad Vanduo pasiryžo net mirti
Ir sutiko ledus tartum blizgančius šarvus dėvėt.

Bet jausmai ar tikri, jeigu įnoriams dedamos aukos?
Žvelgia Saulė šiltai į sukausčiusius versmę ledus.
Paskutinė lytis urduliuojančioj upėje plaukia.
Meilė kviečia gyvent.Ji neleidžia po šarvais uždust.
Nijolena