Ak, tie tamsūs rudens vakarai!
Ir tas langas prie liepos belapės,
kuri troško šlamėti ilgai
ir vis tiesė šakas kambarin,
kur degė prieblandoj žvakė.
Tie neramūs balsai rudeniniai...
Kaip juos myliu – visus, visus!
Ir tą mielą spalvingą girią,
ir krintančius medžių vaisius,
ir lapus, kurie guli žemėje mirę...
Te per žiemą ramiai jie miega.
Gamta visada juk kinta,
ir laikas pavasariais nušvinta.