Laikas slinko lėtai. Varydamas rodykles į priekį, monotoniškai tiksėjo laikrodis – sekundė po sekundės, minutė po minutės, valanda po valandos.
– Tik-tak, tik-tak, tik-tak...
Atrodė, kad šis vakaras nesibaigs niekada. O gal baigsis, kada vidurnaktį visi šio namo vaiduokliai susirinks į puotą. Tačiau ne – vaiduokliai nepasirodė. Didžiulio laikrodžio rodyklės pagaliau susilygino ir jis paskelbė naujos dienos pradžią. Niekas nepasikeitė ir nieko neįvyko – rodyklės nesustojo, o žengė pirmyn, pirmyn į rytdieną, taip ir nepakeitę savo monotoniško ir amžino tiksėjimo.
„Ką daryti? – svarstė Erika. – Kaip gelbėti save ir vyrą, kuris tuoj, tuoj grįš? Kaip?“
                     Ji sėdėjo paskendusi sunkiose mintyse, o padėties beviltiškumas vertė staugti. Kartais moteris nepastebimai nužvelgdavo įsibrovėlius, bet atsakymo į klausimus, į susimaišiusias, pašėlusiai skriejančias mintis nerado. Nerado, nes ar jis buvo?
„Kas jie?.. Kas jie?.. Kas jie?.. Ko nori?.. Ko nori?.. Ko nori?.. Ką bendra su jais turi Vladas? Ką?“
Pinigai ir brangenybės juos domino, bet tik šiaip, tarp kitko. Pasirausę miegamajame ir susižėrę į kišenes nedidelį grobį, užpuolikai nusiramino ir toliau nieko nebeieškojo. Erika suprato, be abejonės, juos domino kažkas kita, kažkas svarbiau, o būtent – jos vyras. Jie laukė jo. Jau kurį laiką ramių ramiausiai sėdėjo prie stalo iš lauko pasikvietę ketvirtąjį savo bendrą, pavalgė vakarienę, kurią Erikai teko paruošti, kad netaptų „nesvetinga“ šeimininke ir gurkšnojo jau antrą konjako butelį, tarytum tik pavalgyti ir išgerti būtų užsukę į šiuos namus. Deja, Erikai jie neleido net pajudėti; kaip manekenę ant podiumo, ją privertė sėdėti ant kėdės pačioje matomiausioje vietoje – valgomojo vidury ir kol kas apie kokią nors pagalbą vyrui Erikai nederėjo net svajoti. Ji tenkinosi bent jau tuo, kad ją paliko ramybėje. Kartais, kada kuris iš vyrų bandydavo kibti prie moters ar užgaudavo šmaikščiu, šiurkščiu žodžiu, kaip gerasis gynėjas, Astas tuoj jį nutildydavo ir pastatydavo į vietą.
– Sėdėk ir tylėk, – jis grubiai mesteldavo savo įsiaudrinusiam bendrui ir pastumdavo konjako taurelę. – Mes laukiam senio.
Tai skambėjo keistai – užpuolikas-gynėjas. Kas jis? Kodėl tai daro? Erika nesuprato. Laimei – kažkodėl jo buvo klausoma. Galbūt jo bendrai žinojo, kad Astas visuomet laikosi savo žodžio ir jei tai buvo jo sprendimas, reiškia prieštarauti neverta, nes, jei konfliktas neįsiplieks čia, tuoj pat, tai rytoj apie nepaklusniuosius grupuotės narius būtinai sužinos Amerikietis; o jis galėjo skaudžiai nubausti.
Erika tebešniurkščiojo nosimi ir laikas nuo laiko braukė nesuvaldomas ašaras. Kartais nervingai, bet gracingai, išraiškiai – taip, kaip tai moka daryti tik inteligentiškos aukštuomenės damos, ji atmesdavo ranka ant veido užslinkusią juodų plaukų sruogą. Jai pačiai darėsi keista, tačiau kažkur, širdies gilumoje, šiam žmogui ji pajuto padėką už tai, kad jis užstoja ją, neleidžia iš jos tyčiotis, draudžia įžeidinėti, o gal netgi gelbsti garbę ir gyvybę.
Su nekantrumu ir didžiule baime Erika laukė savo vyro. Ji vis dar tebesitikėjo laimingos šios istorijos atomazgos. Bandė atsibusti, atsikratyti bjauraus sapno, deja, tai nebuvo košmaras. Moteriška nuojauta jai sakė, teigė, kad greitai nutiks kažkas negero, blogo, baisaus, galbūt – nebepakeičiamo.
Staiga, tarytum kažkur toli būtų kas sušnekęs ar uždainavęs, suskambo telefono aparatas. Astas pastebėjo kaip moteris krūptelėjo ir sužiuro į jį. Tačiau iki šiol jame mačiusi užtarėją ir, galbūt, šįsyk irgi tikėjusis pagalbos, Erika išvydo visai kitą Asto veidą – žiaurų, negailestingą ir nežadantį nieko gero. Jo akys žaižaravo kaip įširdusio buliaus. Veidas keistai persikreipė. Nuo susikaupimo įsitempė kiekviena jo raukšlelė, kiekvienas raumenėlis. Astas pašoko nuo kėdės. Jo rankoje vėl sužvilgo pistoletas. Akimirksniu atsidūręs šalia moters, jis įrėmė šaltą pistoleto vamzdį jai į smilkinį ir lėtai tardamas kiekvieną žodį, tiesiai į ausį prašvokštė:
– Ką nors leptelsi, sterva, leisi suprasti esanti ne viena, ir tavo galvelėje atsiras skylutė.
                     Šiais žodžiais negalėjai suabejoti. Priešais moterį stovėjo visiškai kitas Astas – nebe tas, kuris ką tik šypsojosi, maloniai šnekučiavosi, nerūpestingai gurkšnojo konjaką; dabar tai buvo baisus, šaltakraujis žudikas, nežinantis pasigailėjimo ir praradęs visus žmogiškumo elementus.
Erika atsistojo ir lydima šalto ginklo, kuris tiesiog ugnimi degino visą jos galvą, veidą, kūną, – virpančiomis, it medinėmis kojomis išėjo į prieškambarį, kur ant lentynėlės gulėjo radijo telefono ragelis. Pakėlusi ragelį, ji nuspaudė mygtuką ir priglaudė prie ausies. Netgi per daug ramiu balsu Erika ištarė:
– Klausau.
Taip, tai tikrai buvo jos vyras. Iš ragelio liejosi toks malonus, linksmas, be galo išsiilgtas, artimas ir tarytum išsigelbėjimo ranką tiesiantis balsas.
„Ką daryti? Kaip jam pasakyti, kad jis suprastų, jog jo laukia kažkokie nenaudėliai.“
                      Deja, tai vėl tebuvo klausimai, lieką Erikos galvoje be atsakymų. Klausimai ir bjaurus skausmo jausmas, kurį kėlė į smilkinį įremtas pistoletas. Baisi neviltis, bejėgiškumas ir liežuvį kaustąs siaubas.
– Taip, aš jau miegojau, – Erika atsakinėjo į vyro klausimus. Jos balsas virpėjo, tačiau šis virpesys taip ir liko neišgirstu. Turbūt pamanęs, kad tai tik gerai neatsibudusios žmonos balso gaidelės, Erikos vyras trumpai atsisveikino.
Pagaliau moteris piktai nusviedė telefono ragelį. Jis nepasiekė lentynos ir su trenksmu nukrito ant grindų. Astas paspyrė ragelį koja ir paklausė:
– Na, ir?.. – Jis nuleido pistoletą ir įrėmė į perbalusį moters veidą veriantį, vis dar nieko gera nežadantį žvilgsnį.
– Po pusvalandžio jis bus namie. – Neatlaikiusi gręžiančio žvilgsnio, lyg prasikaltusi, Erika nuleido akis. – Kas bus, kada jis grįš? – Ji išdrįso paklausti, nes anksčiau gautas atsakymas nieko nepaaiškino.
– Sėsk ir išgerk. – Astas negirdėjo jos klausimo ir visai nebuvo linkęs ką nors aiškinti. Jis atkišo moteriai sklidinai pripiltą savo stikliuką. – Bus daug lengviau. Rūkai? – Astas ištiesė cigarečių pakelį.
Erika papurtė galvą.
Vyrai rūkė be perstojo. Jie snūduriavo atsirėmę į plačius, minkštus virtuvinius krėslus, atsimerkę užsitraukdavo dūmo, gurkšteldavo konjako ir vėl išplaukdavo į miego ir užsimiršimo karaliją, tarytum net pamiršę ko jie čionai atsibastė ir kas greitai turi įvykti. Kartkartėmis Astas nužvelgdavo savo bendrus pasibjaurėjimo pilnu žvilgsniu ir eilinį kartą likęs nepatenkintu, toliau sėdėjo neišleisdamas iš akių gražuolės belaisvės. Kartkartėmis jis persimesdavo su ja vienu kitu žodeliu. Tačiau dabar Erika nebežiūrėjo į jį kaip į užtarėją ar net išgelbėtoją, o nepatenkinta dėl drumsčiamų minčių, ką nors trumpai burbteldavo savo kankintojui net į jį nepažvelgusi.
Pagaliau įvyko tai, ko su nekantrumu visi laukė. Į kiemą įriedėjo automobilis. Užverdami kelią į likusį už jų pasaulį, lėtai nusileido pakeliamieji vartai. Perskrodę tamsą ir lietų, automobilio žibintai negailestingai išdavė namo grįžusį šeimininką. Astas iškart pastebėjo šviesų blyksnius, įsiveržusius pro iš anksto apgalvotai atitrauktą užuolaidą. Jie čiūžtelėjo prieblandoje skendinčio valgomojo sienomis, nuslinko lubomis ir dingo, užgeso.
– Jis grįžo. – Tai panėšėjo į komandą. Visi vyrai, tik jos ir telaukę, paskubom užėmė iš anksto numatytas pozicijas – kas prie durų, kas prie lango.
Astas puolė prie išbalusios, kaip styga įsitempusios namų šeimininkės. Šiuo momentu ji panėšėjo į gražią, išdidžią katę – išrietusią nugarą, išsigandusią, išleidusią nagus, bet nedrįstančią pulti, lėtai besitraukiančią atatupsta ir norinčią surasti vietelę kur galima deramai pasislėpti. Tačiau Astas nebuvo linkęs leisti slėptis. Kaip smauglys, jis tvirtai apsivijo aplink plonytį Erikos kaklą, trūktelėjo ją aukštyn ir privertė pakilti nuo kėdės. Prisidengęs moters kūnu, Astas sustingo valgomojo vidury. Laisvąja ranka jis vėl prispaudė pistoleto vamzdį įkaitei prie galvos. Dabar jie stovėjo taip, kad įėjęs vyras iškart pastebėtų į kokią bėdą pateko jo mylimoji žmonelė ir blaiviai įvertintų padėties rimtumą.
– Dieve!.. – teišsiveržė iš oro netenkančios moters gerklės.
Išsigandęs, kad ją pasmaugs anksčiau laiko, Astas truputį atleido geležinius gniaužtus ir leido Erikai įkvėpti oro. Jis sušvokštė:
– Nebijok, tau niekas nieko blogo nedarys. Jei tavo vyras tikrai tave myli, jis tuoj išskys, taps tikru džentelmenu ir pasigailės vargšės žmonelės.
Ilgai laukti neteko. Tyliai brakštelėjo atrakinamos lauko durys. Turbūt palikęs savo vairuotoją-apsauginį garaže, vyriškis skubėjo pas žmoną, net neįtardamas, kad namuose jam paspęsti spąstai. Pasigirdo artėjantys žingsniai.
Astas juto virpulį, kuris krėtė moters kūną kaip drugys. Jei jis nebūtų laikęs apglėbęs Erikos kaklą, turbūt ji būtų nualpusi ir susmukusi ant grindų. Astas bijojo, kad ji neišduotų, pačiu netinkamiausiu momentu nešūkteltų, todėl dar stipriau spūstelėjo pistoleto vamzdį, iki kraujo nubrozdindamas švelnią smilkinio odą ir leisdamas suprasti, kad tai tikrai ne komedija, ne nekaltas žaidimas, o tikri grasinimai, tuoj pat galį virsti žiauriais veiksmais, kurių pasekmių paskui nebepakeisi.
Pastebėjęs valgomajame blankią šviesą, vyriškis pamanė, kad jo žmona būtent ten laukia jo sugrįžtant ir plačiai pravėręs duris, papuolė tiesiai į spąstus. Išvydęs šiurpą keliantį reginį jis sustojo kaip įbestas: veidas ištįso, antakiai susiraukė, burna truputėlį prasivėrė ir galėjai pamanyti, kad jis nori kažką pasakyti, bet staiga pamiršo visus žodžius. Ir tikrai – jo žodžius, jo mintis, išvystą vaizdą, nutraukė iki tol už durų tykojusio Domo į galvą įremtas pistoletas.
Stengdamasis įvertinti priešininką, Asto žvilgsnis tiriamai varstė vyriškį. Taip, jis buvo pagyvenęs, kur kas senesnis už žmoną, tačiau vyras dar pačiame jėgų žydėjime ir visai ne toks sukriošęs seniokas, kokį piešė Arnas, ir kokį įsivaizdavo Astas. Platūs pečiai, vidutinis ūgis, glotniai sušukuoti plaukai, atlapotas šlapias lietpaltis, po pažastim dokumentų prikimštas storas aplankas. Jis tikrai panėšėjo į tipišką, neblogai besiverčiantį verslininką, turintį nemažai pinigų ir įpratusį vadovauti pavaldiniams. Deja, Asto lūkesčiai, kad namų šeimininkas iškart pasimes, išsigąs – neišsipildė. Anaiptol, valdingu žvilgsniu vyriškis tyrinėjo užpuolikus, taip pat kaip jie, stengdamasis įvertinti priešą.
Visiškoje tyloje, kurioje girdėjosi tik sunkus dūstančios Erikos žiaukčiojimas, Domas, nenuleisdamas pistoleto, nors vargu ar tai buvo būtina, nes tam, kad apriboti visus veiksmus pakako įkaitės, apieškojo belaisvio kišenes. Radęs storą odinę piniginę pavartė ją rankose ir įsikišo į kišenę. Iš kelnių kišenės ištrauktas dujinis pistoletas pasekė konfiskuotos piniginės pavyzdžiu. Iš aplanko išbyrėję balti popieriaus lakštai išsilakstė po valgomąjį ir keista baltuma padengė rudo laminato grindis. Atrodė, kad tyla nesibaigs niekada. Ji darėsi siaubinga ir slegianti, paįvairinama tik mikliai po belaisvio kišenes landžiojančios Domo rankos keliamo šnaresio. Visiškai netekusi oro, krenkštė Erika.
Kaip bebūtų keista, tačiau pirmas tylą nutraukė pats belaisvis, berods, visiškai nesijaučiantis bejėgiu ir nuginkluotu. Stengdamasis kontroliuoti padėtį, visiškai ramiu balsu, kuris Astui pasirodė kažkada  girdėtu, jis pratarė:
– Paleisk ją. – Vyras net įsakmiai mostelėjo ranka, tačiau jo gestą iškart nutraukė į pakaušį įsirėmęs pistoleto vamzdis. Bet ir tai jo nesutrikdė. – Ji neturi nieko bendro su mano reikalais, – tęsė narsuolis. – Paleisk...
Tai buvo valdingo žmogaus žodžiai. Ištarti visai negarsiai, Astui jie pasirodė kaip griaustinio trenksmas, aidu nusiritęs dangaus platybėmis, sudrebinęs namo sienas bei langus ir įstrigęs sielos gilumoje. Tačiau jis atlaikė jų jėgą, neprarado šaltakraujiškumo ir nemanydamas paklusti kitų valiai, uždavė savo klausimą: – Kur tavo vairuotojas?
Vyras trūktelėjo pečiais, tarytum sakydamas: „Koks tu naivuolis. Eik velniop, aš net nesiruošiu su tavimi kalbėti. Aš juk savo namuose – palik mane ramybėje.“.
– Na! – Nesulaukęs atsakymo, Astas spūstelėjo įkaitės kaklą. Erika dar labiau perbalo ir visiškai netekusi oro, dusdama užsikosėjo. Jos smakru driekėsi seilės. – Laukiu. – Bent jau kol kas Asto rankose buvo visi koziriai ir jis nesiruošė pralošti.
– Paleisk ją. – Pakartojo vyriškis. Šįsyk jo žodžiai nebesuskambo taip tvirtai ir įsakmiai. Jie išreiškė prašymą. – Jis ten, garaže, turbūt jau ateina...
– Musa, – toliau Astas nebesiklausė ir vėl ėmėsi vadovauti, vėl įsakinėjo, – pasitik vairuotoją. Tik nepribaik jo...
Neprataręs nė žodžio, Musa dingo už durų.
– Su kuo turiu reikalą? – lyg niekur nieko, ramiai, neprarasdamas išdidaus orumo, paklausė vyras. Nematydamas iki raudonumo įkaitusios situacijos rimtumo galėjai pamanyti, kad jis sėdi savo kabinete prie dokumentais užversto stalo ir kalbasi su eiliniu klientu, kuris atėjo spręsti kasdienių darbo reikalų.
– Su kuo? – kaip aidas, niūriai pakartojo Astas ir nutilo. Jis tik dabar pagalvojo, jog keista – Arnas nepasakė jo vardo, o ir jis, kažkodėl, nepaklausė Erikos kuo vardu jos vyras. Tačiau nusprendęs, kad tai ne svarbiausia, grėsmingai pridūrė: – Laiku skolas reikia mokėti.
– Atsiprašau, bet mes nepažįstami. Iš jūsų aš nieko nesiskolinau. – Be abejonės, vyriškis pradėjo sumanias derybas. Ėmęsis diplomatijos jis bandė kuo daugiau sužinoti apie įsibrovėlius reketininkus. Tarytum perskaitęs Asto mintis jis prisistatė: – Aš Vladas...
– Tai nebūtina, – jo žodžius nutraukė Astas. – Tu puikiai žinai kam ir kiek esi skolingas. Žinai patarlę, seną, gerą ir šiuo atveju labai tinkančią? Skola ne rona – neužgis. Liaudies išmintis – nieko neprikiši. – Astas nusišypsojo.
– Aš? – trūktelėjęs pečiais paklausė Vladas, kantriai sulaukęs šmaikščių išvedžiojimų pabaigos. – Patikėk, neįsivaizduoju. – Jo balsas suskambo atsainiai, net niekinančiai.
Tačiau Astas juo netikėjo. Kad būtų įtikimiau, jis tai spūsteldavo Erikos gerklę taip, kad vargšė įkaitė, kaip žuvis, imdavo žiopčioti ir krenkšti, tai atleisdavo gniaužtus – leisdamas įkvėpti oro, tai grubiai pervesdavo ranką moters krūtine, net nemanydamas ją paleisti. Erikos skruostais ritosi skausmo ir beviltiškumo ašaros, maišėsi su nutįsusiomis seilėmis ir varvėjo jai ant krūtinės, Asto rankų, grindų. Išsitaršę plaukai lindo Astui į akis ir burną. Moters kūnas maloniai virpėjo iš baimės, o paklaikusios akys maldavo vyro, kad šis išgelbėtų ją iš nebepakeliamų kančių. Tuo tarpu Astas vis žaidė Erikos vyro jausmais, įsitikinęs, kad šis planas bus pačiu tinkamiausiu ir palauš jo valią.
– Jeigu jus atsiuntė Arnas, – išsidavęs, kad vis tik nujaučia, kas galėjo pasiųsti reketininkus, pagaliau vėl prašneko Vladas, – tai labai apgailestauju. Su juo mes dar praeitą savaitę išsprendėme visus atsiradusius nesutarimus. Aš jam labai suprantamai paaiškinau, kad turiu kas manim pasirūpintų. Jūsų saviveikla geruoju jums nesibaigs.
Astas neleido jam tęsti.
– Po galais, Vladai, klausyk įdėmiai, – pyktelėjęs dėl senio užsispyrimo, jis iškošė pro sukąstus dantis ir taip spūstelėjo vargšės įkaitės gerklę, kad pamėlo net mielas jos veidelis, o iš burnos išsiveržė baltos putos. – Manau, tu myli savo žmonelę? – Astas ironiškai šypsojosi. – Pažiūrėk kaip ji kenčia – nejaugi tau jos negaila? Pasigailėk, nebūk beširdžiu. Tik tu gali jai padėti. Taip vargšė netyčia uždus. Žodžiu, netempk laiko, mokėk babkes ir chana1 – mes dingstam. Kitaip teks tavo mylimajai natūra atsiskaitinėti.
Astas tebejautė koks malonus jam šis žaidimas. Jis leido moteriai įkvėpti oro, grubiai brūkštelėjo ranka jos krūtine ir grįžęs prie švelnaus, pamėlusio, raudonomis dėmėmis nusėto kaklo, kaip niekur nieko tebesišypsodamas, it katinas meiliai sumurkė:
– Ar ne, katyte? Nori su manim pasidulkinti?
Atsakymo, aišku, nebuvo. Jo net nereikėjo. Tesigirdėjo sunkus, dūstantis alsavimas, panašus į nuvaikyto žvėries kvėpavimą.
Vladas nežymiai krustelėjo. Atrodė, kad jis tuoj, tuoj puls Astą. Tačiau visus jo veiksmus varžė į nugarą įremtas pistoletas ir blaivus protas, leidžiantis suvokti, kad iš šios padėties vargu ar įmanoma išsisukti panaudojus vien jėgą, tuo labiau, jog pagalbos laukti nebebuvo iš kur. Vladas atrodė pakankamai protingu, kad suprastų, jog šie žmonės geruoju nepasitrauks, žmonos apsauginis greičiausiai nužudytas, o jei ir gyvas, tai tinkamai nukenksmintas; jo apsauginis, be abejo, irgi pateko į nagus neseniai laukan išėjusiam banditui.
– Dvidešimt štukų žalių. – Pagaliau Astas nusprendė baigti kvailas derybas ir padvigubinęs Arno kainą, nustatė savo taksą. Jis suprato – priešininkas pasitaikė ne iš kelmo spirtas ir sprendžiant iš jo elgesio, tokios derybos jam neatrodė naujiena, tačiau Astas trauktis irgi nemanė.
Namus užliejo garsus Vlado juokas.
– Tokių pinigų aš niekuomet nelaikau namuose, – tebesišypsodamas, nepraradęs savitvardos ir savo ramumu baigdamas Astą išvesti iš kantrybės, ramiai ištarė jis.
– Kaip nori. Aš nesideru – mes ne turguj. – Tai buvo dviejų gigantų kova. Nenusileisti neketino nė vienas. – Tuomet tavoji Erikutė keliaus su mumis. Teks jai tavąsias skolas atidirbinėti. Ką gi, tavo valia. – Ir nusikvatojęs, pridūrė: – O gal ji jau seniai tuo užsiima?
– Skaityk save lavonu. – Vlado balsas tapo tvirtu, lediniu, lyg būtų kalbėjęs ne jis, o vaiduoklius slepiančios namo sienos. Belaisviu Vladas taip ir nepasijuto. Net dabar, nepavydėtinoje padėtyje, jis išliko savimi.
Pajutęs nieko nepešiąs, Astas nusprendė baigti per ilgai užsitęsusią dramą ir pereiti prie konkrečių veiksmų. Jis mostelėjo Domui, kad tas smogtų iš užpakalio Vladui į pakaušį. Net nesusimąstęs, Domas taip ir padarė. Ne, žudyti jo Astas nesiruošė. Tam nebuvo nei būtinybės, nei įsakymo. Jis bandė tik pagąsdinti ir savo veiksmams suteikė svarumo. Tačiau Domo smūgis buvo per stiprus.
„Po velnių, tas asilas jį užmuš“, – suspėjo pagalvoti Astas, bet buvo per vėlu.
Kurį laiką vyriškis dar išsilaikė ant kojų, tačiau tuoj pat gavęs antrą smūgį į pilvą susirietė ir išsitiesė ant grindų. Namų tylą perskrodė nežmoniškas Erikos klyksmas. Kaip nesuvaldoma tigrė, moteris blaškėsi geležiniuose Asto gniaužtuose pagauta isterijos ir baimės šoko. Pagaliau, nežinia kokių pastangų dėka, jai pasisekė ištrūkti iš ją tramdančių rankų. Pripuolusi prie gulinčio ant grindų vyro, ji susmuko ant kelių ir ėmė valyti jo veidu tekantį kraują.
– Dieve, žvėrys!.. – kaip išprotėjusi, sušuko Erika. – Dieve, ką jūs darot?! Jūs užmušėt!..
Moters veidu riedėjo ašaros ir lipdė prie ugnimi liepsnojančių skruostų nepaklusniai krintančius plaukus. Ji nebesuvokė, kas darosi, glostė, bučiavo kruviną vyro veidą, jo rankas ir maldavo pasigailėti, tuo pat metu keikė įsibrovėlius žudikus, visai pamiršusi apie baimę ar mirtiną pavojų. Prie Erikos pripuolė trečiasis banditas, kurį jo draugai, turbūt dėl jo ilgų ir liesų kojų, vadino Gandru, ir tarytum prieš jį būtų ne moteris, o stiprus vyras, atsivėdėjęs, iš visų jėgų kumščiu smogė jai į veidą.
– Kale! – išleidęs krūvą keiksmų, prašvokštė Gandras. – Dar tu čia laužysies!
Nuo smūgio Erika čiūžtelėjo slidžiomis grindimis ir skaudžiai susitrenkusi galvą į stalą, nuo kurio pabiro lėkštės ir tušti buteliai, susirietė ir sustingo kaip negyva. Pro prasiskleidusį chalatą bolavo jos patrauklios, nuogos kojos. Staiga atgavusi akimirkai prarastą sąmonę, Erika norėjo pašokti ir grįžti prie vyro, nežinia kaip jam padėti, gelbėti jį, galbūt sužinoti ar jis dar gyvas, tačiau įtūžęs Astas stvėrė ištrūkusią auką už plaukų ir kaip žaisliuką pastatęs ant kojų, grąžino į negailestingus savo gniaužtus, kurie tapo dar negailestingesniais. Iš sumuštos moters nosies ir praskeltos, spėjusios sutinti lūpos tekėjo šiltas kraujas. Jis varvėjo Astui ant rankų, jai ant krūtinės, chalato, balto popieriaus lapais nuklotų grindų.
– Sušikta kale, – Erikai į ausį švokštė įsiutęs Astas – įžeistas, nes jį nugalėjo nežinia kokiu būdu nuo jo pasprukusi silpna, bevalė būtybė. Jis vis tvirčiau spaudė įkaitės gerklę, tarytum norėdamas ją pasmaugti. – Dar kartą taip pajuokausi, tu, kurva, gulsies šalia savo smirdžiaus senio. Kalė! Sterva! Žertva2!
– Nerei-k-kia! Pas-s-sigailėk-k-kit! –pravira burna gaudydama oro trupinėlius, bandė šaukti Erika. – Prašau, man skauda... – maldavo ji.
Pagaliau išgirdęs maldavimą, Astas paleido vargšės gerklę, tačiau tuoj pat skaudžiai už nugaros užlaužė ranką, taip apribodamas visus jos veiksmus ir sukeldamas tik dar daugiau skausmo.
– Ko jums reikia? Aš viską atiduosiu... – Nugalėta baisaus skausmo, paveikta nevilties ir baimės, moteris buvo pasiruošusi viskam.
– Babkes! Pabrikuškas3, auksą! Mikliai! – To Asto – gero, užstojančio, netgi užjaučiančio, jau seniai nebeliko visiškai. Visi žmogiškieji bruožai jam tapo svetimybėmis. Geruolio vietą užėmė kitas – žiaurus, negailestingas ir negirdintis nei prašymų, nei maldavimų. Astas aklai ir su malonumu, su pasididžiavimu vykdė jam pavestą užduotį. – Girdi, kale?! – šaukė jis. – Tavo senis daug skolingas. Labai daug... Mokėsi tu. Tempk baksus arba skėsk kojas, kurva. Mes ne juokaujam. Dulkinsim tave kaip paskutinę šliundrą, kol krauju myšt pradėsi...
Seifas stovėjo visai šalia, gretimame kambaryje. Greičiausiai tai buvo darbo kabinetas: platus stalas, minkšta kėdė, kompiuteris. Langus dengė tamsios, sunkios, nepermatomos užuolaidos, sienas puošė keletas didelių paveikslų, kuriuose savo šarvais puikavosi riteriai, didikai, o gal karaliai. Erika priėjo prie nišos sienoje. Astas sekė paskui ir tebelaikė už nugaros užlaužęs moters ranką. Jis truputėlį mažiau ją laužė, todėl skausmas šiek tiek atslūgo. Pasilenkusi prie nedidukės metalinės dėžės-seifo, pritvirtinto sienos nišoje, Erika paskubom, virpančiais pirštais surinko gerai jai žinomą skaičių kombinaciją ir mažytės durelės atsivėrė. Vis dar nepaleisdamas įkaitės, viena ranka Astas traukė iš seifo pinigus ir grūdo sau į kišenes. Pinigų tikrai nebuvo tiek, kiek jis reikalavo, ir netgi mažiau, nei liepė pasiimti Arnas, tačiau pakako ir šitų. Galiausiai, atmetęs į šalį storą dokumentų šūsnį, kurie Asto visiškai nedomino, iš pačios seifo gilumos jis ištraukė mažytį, moterišką pistoletą ir pavartęs jį rankoje, apžiūrėjęs, įvertinęs kaip daiktą, kuris gali praversti, irgi pasiėmė sau.
– Štai taip, mažyte, – patenkintas ištarė Astas ir tarytum baigęs sunkų darbą, giliai atsidusęs, nusišypsojo. – Šaunuolė. – Pagaliau jis paleido moters ranką.
– O Dieve! – sudejavo Erika ir visiškai netekusi jėgų, sudribo į didžiulį, odinį krėslą. Ji nebetikėjo atgauta laisve ir suteikta gyvybe.
– Ir vertėjo tiek nervų suėsti dėl kelių gabalų žalių4? – Astas šypsojosi. Baigęs darbą, nors neatnešusį norimo rezultato, jis su palengvėjimu išsitraukė cigaretes ir užsirūkė. Po to, kaip gerai draugei ar savo kompanionei, ištiesė cigarečių pakelį Erikai, tačiau ši net nekrustelėjo. – A, atleisk, pamiršau, tu juk nerūkai.
                     Šie žodžiai suskambo neapsakomai keistai. Iš žvėries Astas vėl virto geru ir negalinčiu nieko nuskriausti, inteligentišku žmogumi, žinančiu visas etiketo taisykles.
Erikos krūtinė sunkiai kilnojosi. Ji pilna burna mėgavosi oru, nes bijojo, kad gali jo netekti, jei bjaurios rankos vėl ims ją smaugti. Moteris užsidengė delnais savo žavų, tik ašarų ir sumušimų subjaurotą veidelį. Tesigirdėjo kūkčiojimas ir  tylūs žodžiai, skirti vien sau:
– Žvėrys... Žvėrys... Žvėrys...
– Na ką tu, mažyte. Tu nesupratai. Mes pasiėmėme tik tai, kas mums priklauso. Patikėk, svetimo mums nereikia. O tu – žvėrys, žvėrys... – gerai įsiklausęs į jos žodžius, užmynęs ant kilimo nuorūką, nusijuokęs, ironiškai pratarė Astas. – Jei tavo Vladukas nebūtų toks užsispyrėlis, mes jau seniai, be jokio vargo, būtume sutvarkę visus reikalus. Erika, manai man patinka su jumis čia tampytis? Aš irgi turiu savų reikalų ir noriu miego. Turbūt, tu irgi? – Tai buvo pats kvailiausias klausimas, kurį šįvakar išgirdo Erika.
Tačiau nežinia ar ji suspėjo suvokti jo reikšmę, nes būtent tuo momentu įvyko kažkas, ko niekas nesitikėjo. Į kambarį, kuriame tebuvo Astas su Erika, įlėkė persigandęs, iš baimės išsprogusiomis akimis Musa ir iš visų jėgų suriko:
– Mentai5! Mentai! Pilnas kiemas mentų!
– Mentai?! – Akimirksniui Astas sustingo vietoje kvailai klajodamas žvilgsniu nuo Musos, prie kėdėje tebesėdinčios ir, turbūt, taip pat nesuvokiančios, apie ką eina kalba, Erikos. Tarytum Musos žodžių patvirtinimas, pasigirdo garsus beldimas į duris. Jis stiprėjo ir nakties tyloje virto haubicų šūviais.
– Visas namas apsuptas!.. – Tarpduryje pasirodė Domas. – Ką darom?!
– Po velnių, – nusikeikė Astas. Jis žaibiškai stengėsi rasti išeitį. Neapsakomu greičiu skriejo mintys, tačiau kol kas jos visur pakliūdavo į aklavietes.
„Kas? Kas pakvietė mentus? Kodėl jie čia? Ne... Dabar ne tai svarbiausia... Kaip ištrūkti iš spąstų? O gal... Gal pasiduoti? – kažkurią akimirką Asto galvoje šmėstelėjo mintis, tačiau išorinio Asto ji liko neišgirsta. – Ne! Nė velnio! – Jis tiesiog šaukė savo vidiniam balsui, stengdamasis nepasiduoti, nepalūžti ir tęsti kovą. – Pirmyn!.. Reikia...“
Iki galo surezgęs momentinį atsitraukimo planą, Astas vėl stvėrė Eriką už rankos. Ji taip ir nesuspėjo suvokti, kad už durų jau stovi jos šeimos gelbėtojai.
– Atleisk. – Grubumas nė kiek netrukdė Asto ironiškam mandagumui. – Mums dar teks pasivaikščioti...
Beldimas stiprėjo. Pasigirdo balsai, reikalaujantys atidaryti duris ir pasiduoti. Staiga pasikeitusi situacija darėsi grėsminga, tik dabar jau Asto ir nežinia kur dingusių jo bendrų atžvilgiu. Viskas keitėsi momentaliai.
– Greičiau, greičiau. – Astas stūmė Eriką priešais save, stengėsi ja prisidengti, ir kilo laiptais aukštyn, slinko link durų, pro kurias jie pateko į namą. – Greičiau... Dar truputį padėk ir paleisiu. Greičiau...
Erika nesispyriojo. Palaužta nakties įvykių, ji nebesugebėjo suvokti, kas darosi, ir nebegalvojo, kas bus. Moterį gynė skausmas ir baimė, todėl ji pakluso visiems savo kankintojo reikalavimams.
Pirmame aukšte pasigirdo trenksmas, lūžtančių durų traškesys ir dūžtančių stiklų džeržgimas. Policininkai buvo nusiteikę labai ryžtingai ir supratę, kad durų niekas neatvers, šturmavo namą, stengdamiesi bet kokiu būdu patekti į vidų. Akimirksnį trūkusią tylą perskrodė keletas pistoleto šūvių, garsus kojų trypimas ir riksmai. Astas suprato – tai jo bendrai; šaudė arba jie, stengdamiesi apsiginti ir dar tikėdamiesi pasprukti, arba tai įspėjamieji šūviai, reikalaujantys paklusti teisėsaugininkams. Reikėjo skubėti. Sulaikę tris užpuolikus, policininkai tuoj turėjo pradėti valyti namą ir vytis jį.
Dabar Astas jau nebestūmė Erikos priešaky, o tempė ją paskui save. Jie beveik bėgo. Asto kakta žliaugė prakaitas. Taip stipriai jis dar nebuvo įkliuvęs. Galbūt todėl jis ir jaudinosi, tačiau nė akimirksniui nesuabejojo pasirinkto atsitraukimo plano teisingumu. Vienoje rankoje Astas tebelaikė nuo geležinių gniaužtų pamėlusį Erikos riešą, iš kitos neišleido paruošto bet kuriuo metu panaudoti ginklo. Jis neapsakomai skubėjo, tačiau akimirkai stabtelėjo prie kambarėlio kuriame jie paliko surištą apsauginį. Vaikinas atsigavo, tačiau tebegulėjo ant grindų bejėgis, užklijuota burna.
„Ne, ne jis, – net šiuo momentu, kada grėsė mirtinas pavojus, Astas ieškojo ir niekaip nerado atsakymo į klausimą iš kur atsirado policininkai. – Tuomet kas? Kas?.. Kas juos iškvietė? Iš kur galėjo atsirasti mentai? Po velnių...“
Metalinės durys pro kurias jie pateko į namą buvo uždarytos ir, berods, viskas išliko nepakitę. Atėjo pavojingiausias momentas: reikėjo atverti duris, išsprukti laukan ir nepastebėtiems bent jau nusileisti stačiais, metaliniais laiptais žemyn. Stvėręs Erikos ranką, Astas vėl ją užlaužė už nugaros, tvirtai apglėbė liekną moters liemenį ir prisidengęs gyvu skydu, drąsiai žengė prie laisvę žadančių durų. Įkaitė dar bandė nepaklusti, spurdėjo, galbūt naiviai tikėjosi ištrūkti, tačiau tuoj pat pistoleto rankena smogė jai skaudų smūgį į nugarą ir vargšei liko tik paklusti.
– Ramiai, sterva. – Ne, Astas nešaukė, nerėkė, jis tik šnypštė jai į ausį, tačiau šis šnypštimas žadėjo mirtį ir ribojo ne tik veiksmus, tačiau draudė net maldauti pasigailėjimo. – Ramiai. Greičiau. Judėk, judėk...
Stumteltos, durys prasivėrė. Į veidą trenkė šalto, drėgno oro šuoras. Dar akimirka, dar žingsnis ir jie būtų dingę nakties tamsoje, tačiau jo pritrūko. Už nugaros pasigirdo tvirtas, įsakmus balsas, kuris it peilis pervėrė Asto protą:
– Stok! Paleisk moterį! Mesk ginklą! Rankas aukštyn!
Astui pasirodė, kad laikas sustojo. Ši akimirka tapo amžinybe, šimtmečiu, era; nors iš tikrųjų viskas vyko žaibo greitumu, o Astas puikiausiai suprato šių įsakymų tiradą. Kaip vikrus žvėris, jis staiga apsisuko pats ir apsuko įkaitę taip, kad ši vėl taptų patikima jo priedanga.
Tamsaus koridoriaus gale stovėjo neuniformuotas žmogus. Jo rankoje juodavo pistoletas. Astas neabejojo, kad tai buvo policininkas. Deja, neiššovęs nusikaltėliui į nugarą, šįsyk jis padarė mirtiną klaidą. Astas kilstelėjo pistoletą ir iškišęs jo vamzdį Erikai pro parankę, net nenusitaikęs, iššovė. Nuo kurtinančio šūvio suspengė ausyse. Astas pajuto kaip sulinko moters keliai ir tik jo tvirtų rankų dėka ji nesukniubo ant grindų. Jis dar matė, kaip policininkas griebėsi už krūtinės, svirstelėjo į šoną, stvėrėsi už lygios sienos, bet neradęs už ko užsikibti, čiūžtelėjęs siena suklupo. Laukti ir grožėtis laiko nebuvo. Pasinaudojęs iš likimo rankų išsikovota minutėle, Astas mikliai, kaip pliušinį žaisliuką, apsuko Eriką ir išstūmė pro praviras duris. Nuo greitų žingsnių išdavikiškai dundėjo metaliniai laiptai. Šis dundesys atrodė toks stiprus, kad nuo jo galėjo subyrėti namas, prasiskleisti nakties tamsa, o gal net prasiverti žemė, kuri be vargo prarijusi bėglį, paslėptų jį nuo akylų persekiotojų akių.
Tačiau stebuklas neįvyko. Bėglys ir įkaitė jau buvo nusileidę žemyn, suspėję šoktelti į namo šešėlį, kuomet iš už kampo pasirodė dar du policininkai.
– Stok! – Pasikartojo tas pats įsakymas. – Rankas!.. – tesuspėjo riktelti vienas iš jų. Tuo pat metu antrasis iššovė į orą įspėjamąjį šūvį.
Delsti ir svarstyti laiko neliko. Tik ryžtingi veiksmai galėjo suteikti teisę į laisvę. Nustelbdami lietaus čežesį ir vėjo kauksmą, nakties tamsą perskrodė du šūviai. Asto ranka nevirptelėjo. Dar du policininkai parkrito pakirsti kulkų. Pasigirdo sunki dejonė.
– Po velnių, – iš Asto burnos išsiveržę keiksmų tirados skriejo paskui šūvius. – Po velnių... Po velnių... Po velnių, – kaip pamišęs, nesustodamas, kartojo į kampą užspaustas bėglys. – Išprotėti...
Turbūt pajutusi išsigelbėjimą, gal atgaivinta šalto oro, o gal genama dar didesnės baimės, kurią kėlė visiškai šalia aidintys šūviai, Erika taip pasipurtė ir padarė tokį staigų, didžiulį žingsnį į šoną, kad nesitikėjęs nežmoniškai atkaklaus spurto ir užsiėmęs susišaudymu, Astas nebeišlaikė jos ir paleido iš rankų. Erika puolė bėgti, bet paslydo, parklupo, išsitiesė ant šlapios žolės ir staiga vėl praradusi jėgas, užvaldyta baimės, nebejudėjo, nebesikėlė, tenorėjo vieno, kad tik visi ją paliktų ramybėje. Deja, košmaras dar nesibaigė – jis tęsėsi, o atomazgos kol kas nesimatė.
Astas neteko įkaitės priedangos, tačiau susigrąžinti ją neberizikavo. Moteris buvo netoliese. Astas puikiai matė tamsoje boluojantį pusnuogį, be jokių gyvybės žymių kūną, tačiau tam, kad kūnas vėl taptų skydu, reikėjo palikti namo šešėlio priedangą, o to daryti jis nesiryžo. Astas dar labiau prisispaudė prie sienos, su ja susiliejo. Aidėjo šūviai. Prasidėjo susišaudymas. Zvimbiančios kulkos varpė mūrinę sieną, dužo stiklai, aidėjo padriki šūksniai, galbūt įsakymai pasiduoti. Ant metalinių laiptų, išėjęs pro tas pačias duris, pro kurias ką tik paspruko i Astas, pasirodė policininkas. Astas laiku jį pastebėjo. Policininko rankoje sužvilgo pistoletas, tačiau iššauti jis nesuspėjo. Akimirka anksčiau paleista kulka pakirto policininką ir jo suglebęs kūnas, persisvėręs per turėklus, žnektelėjo beveik Astui po kojomis.
Staiga deginantis skausmas persmelkė Astui ranką. Jis suprato – kliudė kulka, tačiau galvoti apie tai laiko nebuvo. Sukandęs dantis ir nepaleisdamas iš sveikosios rankos pistoleto, atsišaudydamas, jis traukėsi link tvoros, į tą pačią vietą, pro kur jie pateko į namų valdas. Asto laimei, ši vieta skendėjo visiškoje tamsoje, o prie pat tvoros augo neaukšti dekoratyviniai krūmokšniai. Natūrali priedanga padėjo sėkmingai pasiekti tvorą. Nesustojęs, aukštai pašokęs Astas persirito per ją ir kaip išgąsdintas žvėris, stengdamasis kuo greičiau atsikratyti persekiotojų, spruko į tankius krūmus. Iš pradžių jis norėjo eiti paliktos mašinos link. Tačiau iš kiemo išlėkė du automobiliai įjungtais mėlynais švyturėliais. Savo žibintais jie sklaidė tamsą, naršė aplinkui ir ieškojo bėglio, užkirsdami atsitraukimo kelią. Tuomet Astas nusprendė mėtyti pėdas ir trauktis visiškai į priešingą pusę. Nors ten stūksojo didžiulis, nepraeinamas, visai svetimas miškas, tačiau šiuo momentu tik jis nuo žmonių sprunkančiam vilkui galėjo suteikti išsigelbėjimo viltį. Jėgos buvo nelygios, todėl paklusus sveikam protui, reikėjo trauktis, bėgti, bet ne likti, nepasiduoti. Laiko apmąstymams neliko – reikėjo skubėti.
Peršlapęs, purvinas, sudraskytais drabužiais ir kraujuojančia ranka, vis tik Astas paspruko iš apsupties žiedo. Jis puikiai suprato, kaip giliai šiąnakt įklimpo. Ginkluotas apiplėšimas, reketas, įkaitė ir galų gale pasipriešinimas policijos pareigūnams, kuris vargu ar apsiėjo be aukų. Dabar tikrai jo niekas nepaliks ramybėje – vysis, ieškos, persekios ir, galbūt, net nebesistengs sulaikyti – pribaigs vietoje kaip pasiutusį šunį. Astas neabejojo, kad policininkai moka keršyti už saviškius ne vien kino filmuose, ir niekas nesužinos – nušovė jį sulaikant, ar jis priešinosi iki paskutinio atodūsio.
Sunkiai tamsoje įžiūrimos medžių šakos skaudžiai braižė veidą, rankas, kibo už drabužių ir draskė juos. Eiti buvo sunku. Kojos klimpo į permirkusią žemę, kliuvo už susipynusių krūmokšnių, iš žemės kyšančių šaknų, nulūžusių stuobrių, kelmų. Astas klupo,vėl kėlėsi – stvarstėsi už aštrių šakų, slidžių kamienų, bet nesustojo, nepasidavė, tik tolo nuo nelemtų namų, nuo kelio, nuo policininkų, kurie bent jau kol kas paliko jį ramybėje ir nepersekiojo, galbūt pajutę stiprų pasipriešinimą, nesiryžo brautis į miško tankynę, o gal tik laikinai pametė jo pėdsakus. Tačiau sustoti laiko nebuvo. Reikėjo eiti, tolti, dingti iš čia – tik nežinia kur. Kur pasislėpti? Astas neabejojo – jo ieškos. Net jei pavyks pasprukti, jo vis viena ieškos. Nors tai jam buvo visiškai nesavita, tačiau šiuo momentu Astas pasimetė ir nerado išeities. Tik neapsakomas ryžtas nepasiduoti nedingo. Nė akimirksniui jis nepasidavė paprasčiausios išeities vilionėms. Kova tęsėsi. Prasidėjusi taip netikėtai, dabar ji įgavo aršią ir negailestingą formą. Tačiau baltos vėliavos Astas nepripažino ir savo gyvenime dar nė karto jos nebuvo iškėlęs. Nesiruošė to daryti net dabar, nes laisvė jam atrodė brangiausiu dalyku.
„Vienas, du, trys... – jis skaičiavo kelis policininkus galėjo nušauti. – Tris? O gal keturis?..“
Tai buvo pirmos Asto aukos. Ne kartą jam teko grasinti, gąsdinti, paleisti įspėjamąjį šūvį, tačiau šįsyk jis buvo priverstas stoti į tikrą kovą; kovą už savo laisvę ir gyvybę. Astas brovėsi miško tankyne ir baisiausiai save keikė, bet tuoj pat teisino, įrodinėjo, kad kitos išeities nebuvo ir vėl keikė, nekentė savęs ir vėl svarstė, ar galėjo pasielgti kitaip. Grąžinęs įvykių eigą, Astas beveik neabejojo, kad tą, koridoriuje, ir tą, kuris nukrito nuo laiptų – jis nušovė. Ar galėjo jis laukti pasigailėjimo ir kieno nors užtarimo? Vargu. Tai atrodė rimta, per daug rimta ir netgi Arno ryšiai kažin ar begalės padėti.
„Bet kas, vis tik, galėjo iškviesti mentus? – Ši mintis jo nepaliko nė minutėlei. – Kas? Nejaugi kažkuris iš tų šunsnukių? Kas? Domas? Musa? Gandras? Kas? Ir kam? Kam jiems to reikia? Po perkūnais... Šūdas... Padstava? Kieno? Kažkas dirba mentams? Šūdas...“
Deja, skambėjo tik neaiškūs klaustukai. Visa naktis klaustukų. Apie jų operaciją niekas nežinojo. Bent jau taip visada būdavo, taip vakar vakare sakė Arnas. Niekas...
„Prakeikta Amerikiečio banda. Asilai. Kitaip nepavadinsi. Ir jis dar nori jungtis... Vien durniai. Po velnių, panašu, kad tai buvo Amerikiečio planas, todėl nežinia, kas apie jį žinojo. Tik kam to reikėjo?..“
Staiga Astas sustojo kaip įbestas. Miškas visiškai praretėjo. Bolavo neseniai nukirstų medžių kelmai. Lietus beveik nebelijo; tik bjauri migla krito ant miško ir darėsi nebeaišku – iš dangaus ar nuo permirkusių medžių šakų. Tarytum norėdamas tamsoje įžvelgti kažką nepaprasto, ypatingo, kažką baisaus ir tame rasti atsakymus į visus klaustukus, rasti išsigelbėjimą, Astas dar sykį įdėmiai apsidairė. Žengęs keletą žingsnių, sunkiai alsuodamas, jis nubraukė veidu varvančius prakaito lašus ir netekęs jėgų, klestelėjo ant didelio, plataus kelmo, kuris bolavo kaip iš anksto paruošta minkšta kėdė ir kvietė prisėsti, pailsėti, pamąstyti.
                     Maloniai kvepėjo pjuvenomis.
Kaip perkūnas trenkęs iš giedro dangaus, staiga Asto protą pervėrė mintis, kurios iki šiol jis net artyn neprisileido:
„O jei... O jei... O jei tai Arnas? Gal tikrai jis sumanė manimi atsikratyti? Ne!.. Ne-e-e, kvailystės, aišku, kad ne.“
Jis negalėjo sutikti su šia mintimi ir stengėsi ją besąlygiškai atmesti. Asto galvoje praskriejo vakarykštis pokalbis su Arnu. Jis stengėsi sugrąžinti kiekvieną jo žodį, kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną detalę. Lyg nieko ypatingo. Tačiau kaip dar paaiškinti šios nakties įvykius? Dabar Astas dėliojo juos stengdamasis prisiminti ir grąžinti kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę, kiekvieną savo ir taip vadinamų draugužių žingsnį. Tarytum tikrai viskas kuo puikiausiai suplanuota ir iš anksto surežisuota. Policininkai pasirodo būtent tada, kada jie baigia darbą – šeimininkas guli praskelta galva kraujo klane, šeimininkė sumušta, nukamuota ir paimta įkaite, pagrobti pinigai jo kišenėje... Nė vieno iš Amerikiečio grupuotės vyrų nebuvo kambaryje, kuomet Erika atidarė seifą ir Astas grūdosi į kišenes grobį.
„O juk Musa tiesiog svajojo apie babkes. Kur jis buvo tada? Ką veikė kiti? Bastėsi po tuščius namus, ar laukė mentų? Matyt aš išprotėjau...“
Be to, policininkai buvo labai ryžtingai nusiteikę, tiesiog įsitikinę savo teisumu, ir nesulaukę, kad jiems atidarytų duris – jas išlaužė. Astas puikiai žinojo, durys laužiamos tik kraštutiniais atvejais, juolab, kad kratai orderio jie tikrai neturėjo. Reiškia policininkai turėjo kažkokius kitus svarius įrodymus ir jais pasinaudoję, apsupo namą. Jų buvo daug, labai daug. Ne vienas ekipažas, ne du, o visa sulaikymo grupė, galbūt specialiosios paskirties būrys.
„Kodėl? Iš kur? Kas?“

1Chana – galas (žarg.).
1 Žertva – negraži moteris (žarg.).
2 Pabrikuškos – moteriški papuošalai (žarg.).
1 Žali – čia, doleriai (žarg.).
2 Mentai – policininkai (žarg.).