Prieš užmiegant niekaip neapleido mintis, kad aš po truputį kraustausi iš proto, ir iš tikrųjų galvoje buvo tokia košė, kad jutau, nebegalįs jos išsrėbti.
         Sapnavau šunis. Tie prakeikti padarai neapleido manęs nei sapne, o gal tai buvo iššaukta to jų kaukimo, rūke.
         Sapne irgi buvo rūkas, tik šunų kontūrai ryškėjo po truputį artėdami mane supo iš visų pusių, aš mačiau jų kruvinus dantis.
         Gintis trukdė kaustanti baimė. Tokios baimės nebuvau jautęs per visą karą, kad ir kokius kada košmarus teko išgyventi ar susapnuoti.
         Ta baimė buvo panaši į tą jausmą, kai mano Anelė, man pasakė, kad jos nemyliu aš, o myliu karą, aš nuo jos žodžių jaučiausi taip tarsi mane pagautų meluojantį. Meluojantį jai, Anelei, ir tas melas būtų toks akivaizdus, kad aš turėčiau nuo jo prasmegti į pragarą.
         Šunys artėjo.
         Aš turėjau rankose tik durklą.
         Bandžiau šaukti, bet gerklė buvo perdžiūvusi iš tos paniškos baimės.
         Šunys artėjo, aš blaškiausi, nebyliai rėkdamas, bet šunys vis tiek artėjo.
         Baisus skausmas pažadino mane ir atmerkęs akis išvydau prieš save kruvinus šunų snukius, kruvinus nuo mūsų kraujo.
         Skirtingai negu sapne, verčiausi ant pilvo, saugodamas kaklą ir durklu smogiau vienam ir antram arčiausiai buvusiam žvėriui. Degė iš skausmo veidas ir ausis. Žvėries kraujas užliejo akis. Staugdamas kaip tikriausias žvėris puoliau gelbėti Roko ir Juozo, bet jie jau buvo išsiritę iš savo apgulėjų.
         Šunys susidūrę su pasipriešinimu šoko į vandenį, dingdami rūke.
- Nešaudyti.- pasakiau negarsiai spjaudydamas kraują iš burnos.
         Pasičiupinėjau, pajutęs, kad nuplėšta pusė ausies, ir veidas buvo iš abiejų pusių apdraskytas. Matyt mane išgelbėjo tai, kad sapnavau šunis ir buvau užsidengęs kaklą rankomis, todėl puolė mano veidą draskyti.
- Velnias, reikėjo sargybas išstatyti, o mes. – Dejavo Juozas.
- Kur jas išstatysi, ant vandens?- atsiliepė Rokas, besikuisdamas apie mane. – Paieškok geriau tvarščių, o tai vadas nukraujuos.
- Juozai ar yra gyvų dar? – paklausiau.
- Abejoju vade, mes juk aukščiausiai buvom įsitaisę.
- Po šimts velnių. – Keikiausi.
- Nesiblaškyk vade, ramiai, leisk kraujui krešėti. Ar galiu ausies galą nupjauti, nes galvoju nebeprigis ji tau.
- Pjauk, kad tave devynios. Aiiii! Gyvulį tu, kaip skaida, nemoki žmoniškai nupjauti, kaip skauda...
- Keik, keik, nuskausminamųjų neturiu, darau ką galiu.
- Nėr gyvų vade, kapinės. – Atraportavo Juozas, jis buvo suplėšęs kažkam marškinius, ir dabar su Roku tvarstė man veidą ir ausį.
- Kad nebūtų kokio užkrėtimo.
- Nuo šunų nebus. – Kalbėjosi abu.
         Aplink, netoli užkaukė šuo.
- Laikas mums lipti į egles. – Pasakiau, keldamasis.
- Aha, vade lipk greičiau. – Stumtelėjo mane Rokas.
- Surinkit šaudmenis granatas jei yra.
         Greitai sulipome į egles, susikabinom šautuvus.
         Apačioje, už kokių dviejų – trijų metrų, per rūką negalėjom įžvelgti vėl šeimininkavo šunys.
         Baisus garsas mus lydintis visą užduoties vykdymo laiką.
         Man ėmė svaigti galva, dėl ko Rokas su kažkuo pririšo prie kamieno.
         Buvo sunkiau kvėpuot, bet buvo lengviau laikyti lygsvarą.

- Aušta. – išgirdau Juozą, pramerkdamas akis, taip ir nesupratęs miegojau aš ar buvau praradęs sąmonę.
         Ausis ir veidas degė iš skausmo.
         Sugrįžimas į karą buvo labai skausmingas. Toks tarsi būčiau plaktuku nusimušęs pirštą.
         Aušo sparčiai, nes rūkas jau baigė išsislapstyti į sau vienam žinomas vietas, mūsų akims atverdamas salą, kurioje galvojom pernakvoti. Sala buvo švarutėlė, mėtėsi keli šautuvai, ir tai kas šunų neėdama. Nebuvo net mūsų pasmeigtų šunų.
- Tarsi nieko čia ir nebuvo. – Sušnibždėjo Rokas, ir atsisukęs į jį pamačiau, kad jam veidas buvo tarsi perpjautas, bet negiliai.
- Nepažįsti, vade? Savanoris Rokas.
- Atrišk mane, bijau, kad nejaučiu kojų, nutirpo visai.
- Juozai šok žemėn, priimsi vadą.
         Juozas atsargiai nulipo ir pasižvalgęs, pastatė šautuvą, priimdamas mane.
         Susmukau kaip maišas. Masažavau jas rankom, kol pradėjau justi tuos šaltų adatų bakstelėjimus.
         Nulipo Rokas, konstatuodamas:
- Yra vienas plaustas. Gal tie šunys čia ir plaustais moka naudotis?
- Baik Rokai, tas nesąmones. Vade, ką darom? – nutraukė jį Juozas.
- Vykdom užduotį.
- Puolam bolševikus? – ironizavo Rokas. – Nors su tokia išvaizda ko gero dabar jau galėtum išgąsdinti...
- Rokai. Nesvarbu mano išvaizda, aš ne pas mergas eiti ruošiuosi į gegužinę.
- Kokiu būdu?
- Padegsim mišką.
- O jei ugnis į mus?
- Mes pelkėje.
- Mačiau aš degančią pelkę.
- Gerai pradžiai, bandykim irtis link keliuko. – Nes mano kojos jau atgavo gebėjimą eiti.
         Plaukėm, kiek galima atsargiau.
         Rūkas jau visai buvo išsisklaidęs, matomumas geras.
         Būdami netoli keliuko išgirdome, kad keliuku joja žirgai.
         Iš už kemsyno pamatėm jojantį grafą ir bolševiką adiniu švarku. Jie apie kažką maloniai kalbėjosi.
         Tą akimirką, man už nugaros driokstelėjo vienas, antras, trečias šūviai.
         Bolševikas ir grafas nukrito nuo žirgų.
         Aplink vėl tapo tylu.
         Atsisukau į Roką, tas vos tramdė juoką.
         Juozas pasukiojo pirštą apie smilkinį.
         Prisiyrėm link keliuko, pritvirtinom plaustą.
         Atverčiau grafą, jis dar buvo gyvas, sušnibždėjo man:
- Aš jus išdaviau.
- Žinau, grafe.
- Neikit į mano rūmus, jie tuoj sprogs, yra užminuoti, nes... – Nebaigė minties nes baigė savo žemišką kelionę.
- Galėjau taip taikliai nešauti, Rokai.
         Pas bolševiką prie balno radom dvi gertuves, vienoj vanduo, kitoj spiritas. Abiejų labai reikėjo. Atsigėrėm ir išgėrėm, atslūgo įtampa. Ten pat dar rado džiuvėsių, užkandom.
- Kas toliau vade? – Klausė Rokas.
- Kas čia bus. Pusę užduoties įvykdei. Va, grafo nėr, nusinešė dabar savo paslaptis nežinia kur. Tas „odinis“ manau irgi ne pėsčias buvo.
- Žiūrėkit, žemėlapis. – Toliau rausėsi pas žuvusius Juozas.
- Žemėlapis gerai, nes savo aš besprukdamas būsiu pametęs, geriau patikrink.
         Daugiau nieko įdomaus pas žuvusius neaptikta buvo, lavonus sumetė į pelkę.
         Toje vietoje, kur turėjo būti grafo rūmai pasigirdo sprogimai.
- Nemelavo grafas. – Pasakiau.
         Iš tos pusės pasigirdo jojančių arklių visas būrys.
- Atrodo, kad pats metas mums judėti. – Pasakiau ir mes su Roku užšokom ant grafo žirgo, o Juozas ant bolševiko, pasileisdami į pamiškę.

         Išjoję link kelio vedančio į kaimą aš sustabdžiau arklį, žemėlapyje suradau tą vietą.
- Jojam į priešingą pusę, ten bus keliukas ir mes apjosim čia tuos bažnyčios griuvėsius.
         Pasileidom joti, ir tikrai neužilgo prijojom tą keliuką, pasukom juo.

         Jojom neskubėdami. Sustodami, įsiklausydami.
         Tylu buvo, atrodė, kad mūsų niekas nesiveja.
         Palaukėje irgi nesimatė nieko įtartino.
         Pagal žemėlapį, kur turėjo būti mūsiškiai pasileidom joti greičiau...

- Šalta darosi. – Pasakė Dovydas, ir tarsi pažadino mane.
- Žiūrėk tu man, jau ir sutemo. – Nusivaipė Antanas. – Užsiplepėjau aš čia.
- Na, bet įdomiai pasakoji, Antanai, o kaip viskas baigėsi? – su dideliu priekaištu nužvelgiau Dovydą.
- A žydėkas nesušals?
- Pakentės, ne karo metas.
- Va, va.
- Tai kaip ten viskas baigėsi? – neatlyžau.
- O taip va viskas gerai ir baigėsi.
         Mus sustabdė, jau visai pavakaryje, kito, ne mūsų pulko žvalgai, na bet savanoriai, ne bolševikai.
         Įsivaizduokit į ką mes panašūs buvom? Ypač aš.
         Visi kruvini, smirdintys spiritu, ginkluoti, pas mane rado auksinį durklą.
         Šnekam apie šunis, varnas, grafus, sapnus ir velniai žino ką.
         Perdavė mus, mūsų pulkui, mus apgydė ir komisavo, paleido namo, kaip stipriai kontūzytus ar kaip išprotėjusius, kaip norit taip galvokit.
         Kas galėjo patikėti mūsų pasakojimu?
         Mus laikė lengvai pamišusiais, juolab, kad mūsų siųstas kurjeris Baltrus nepasiekė štabo, nes matyt sudorojo jį šunys ar bolševikai.
- O užduotį užskaitė, kaip įvykdytą? – paklausė Dovydkė.
- O karą mes laimėjom prieš bolševikus?
- Laimėjom.
- Tai ko tada klausi?
         Viskas vyrukai, esate laisvi savo rašymuose, aš papasakojau ką žinau, toliau jau jūsų reikalas, bet įspėju, vardan žuvusiųjų vyrų, o ten žuvo kaip žinot daug mūsų broliukų. Parašysit nesąmones, mes jus surasim, nes Rokas ir Juozas gyvi, mes susitinkam kas metai, paminėti savo išlikimo gyvais metinių.
         Tokių, žinot Vėlinių, mes skaitom laiškus, kuriuos rašė mūsų būrio vyrams, būtent tiems kurie žuvo pirmi, nes Rokas pamelavo, jis paėmė tada iš štabo tuos laiškus.
         Mūsų Vėlinės yra rugpjūtyje, ir mes į kapines nevaikštom, nes mes va čia karčiamoj jas atšvenčiam, ir kaip Mickevičius tikim, kad iš tamsos, iš baisumo, randasi tas stebuklas, kurį mes sukūrėm, ten, kuriuo niekas netiki.
         Stebuklą, kad likom gyvi.
         Tarp savęs pakalbam, kad gal dar mūsų užduotis nebaigta, jeigu jau kažkodėl likom gyvi, nei bolševikai nenudėjo, nei šunys nesudrąskė, nei varnos neužkapojo.
         Laiškai yra mūsų kapinės ir paminklas, kuriam uždegam žvakę.
         Rokas sugebėjo jų neatiduoti niekam, nes sakė, kad mums reikia tuos laiškus skaityti, tiems, kurių nepasiekė laiku. Tokia pentagrama iš laiškų išeina, mes save pridedamam prie tų laiškų ir išeina aštuonetas, kaip sako mūsų žynys (nuo to, kad daug žino)Rokas, išeina visas aštuonetas.
         Aštuonetas, anot jo,  numerologijoje reiškia begalybę, reiškia amžinybę, reiškia mes su penkiais laiškais amžinai palikom kare, begaliniame kare, kurie niekada nesibaigia.
         Mes juos skaitom pas Mendelį, kartą metuose ir galvojam, kad tada prie mūsų susirenka mūsų būrio vyrai ir klausosi tų laiškų. Bet greičiausiai ateina tie penki, mes ginčijamės dėl to.
         Rokas sako, kad ateina visi, o Juozas, kad penki, aš sakau nežinau, bet svetimus laiškus visiems patinka skaityti...
         Klausosi liūdnu veidu Petras, taip ir negavęs žemės, klausosi linksmieji bedančiai, juk be dantų geriau anam pasaulyje negu čia, klausosi ir išdavikas grafas, nes jis viską žino, bet vaidinti jam patinka.
         Tokia mūsų Vėlinių misterija, taip mes bandom atsipašyti savo vyrų, kad neišsaugojom jų gyvybių, kad jie gavo mažiau žemės negu tikėjosi, kad jie buvo su mumis iki galo. Pagaliau, kad jie niekur ir nedingo, jie gyvena kartu su mumis, mūsų prisiminimuose, mūsų sapnuose, mūsų žodžiuose.
         Mes daugiau jau jiems nieko negalim padėti, nes jie dingo be žinios.
         Jų žinia esam mes, bet mūsų žinia niekas nepatikėjo, nes kūnų nerasta.
         Jie dingo su rūku, su žmogėdrom šunim, su išprotėjusiom nuo karo varnomis.
         Pagaliau jie juk negavo žemės, jų net kapų nėr, štai kokia problema yra.
         Aš juk iš karto pagalvojau, kad jeigu jūs parašysit apie juos, tai bus kaip kapas jiems, kaip paminklas jų gyvybėms paaukotoms už tada dar nesuprastą Lietuvą.

         O Kaunas miestas nedidelis, rasim, iškasim.
         Viskas, labanaktis. – Ir dingo sodo tamsoje.

         Išėjom iš Antano kiemo be žado, nes be istorijos sulaukėm dar ir grasinimo, o susitikti kur nors Vilijampolėje, ar Šančiuose prietemoje su tokia trijule, tegu ir ginkluota penkiais laiškais, ūpo mums nebuvo.
- Kaip istorija, Liudai Jankau? – pirmas atgavo kalbos dovaną Dovydas, kai jau buvom netoli Mendelio karčemos.
- O tau, Dovydai Bliumai?
- Kažkaip mano tautai būdinga maniera kalbate.
- Kas belieka?
- Tikrai, kas belieka, Bet aiškumo įneštų tie penki laiškai.
- Taip manai?
- Jie gi paliudytų, buvus tai, ką pasakoja Antanas.
- Tai gal į Silvestrą Žukauską kreipiamės, jis tada vadovavo kariuomenei?
- Aha, ir jis ko gero siuntė Antano būrį vykdyti užduoties.
- Na, bent jau istoriją turim neįtikėtiną. Įsivaizduoji kokia filma išeitų, pats Fricas Langas su kaip ten tuo - Murnau pavydėtų scenarijaus. O Mendelio rolę žinai kas galėtų suvaidinti?
- Liudas Jankus.
- Tikrai?
- Tikrai.
- Tada minam pas Vaičkų.
- Minam...pas Mendelį...


PABAIGA