- Jūsų barščiai, – atsainiai bambtelėjo taukais garuojanti virėjos padėjėja, pustuštę lėkštę lyg šuniui švystelėdama garbaus amžiaus ponuliui.

„Sriuba“ susiūbavo kaip jūra, ant pajuodusios tarybinės staltiesės vos neišmesdama trijų dailiai apvirusių musių. Garbaus amžiaus ponulis, pavadinkime jį Rūsteniu, apkramtytu aliuminiu šaukštu tarsi pavėlavęs gelbėtojas delikačiai sužvejojęs visas tris (ne)laimėles ir grakščiai jas išguldęs ant minėtosios staltiesės, nuolankiai padėkojo virėjos padėjėjai, pusamžei moteriškei, kuri seniai jau išnyko virtuvės užkulisiuose, Santariškių ligoninės valgyklos ore palikdama vien aitrų taukų aromatą.

- Gražiai nebegyvos musės, – po nosimi sukuždėjo Rūstenis, rūsčiai nurydamas pirmąjį „barščių“ (kabutės šiuo atveju būtinos) šaukštą. Tiesa „barščiai“ labiau priminė šaltibarščius, nes jau senokai nebegaravo.

Žemė taip pat senokai nebegaravo, nors iki dvidešimties laipsnių įkaitusi spalio popietė kvaitulingai šokdino net ir pačias nerangiausias bobas. Bobų juk vasara.

- Kam vasara, o kam ruduo... – priekaištingai nusišypsojo mūsų herojus, apkramtytu aliuminiu šaukštu drumsdamas ataušusios sriubos ramybę, o gyvenimo nusilpintomis akimis pirmyn atgal šokinėdamas pro pravirą valgyklos langą, prie kurio kažkas nepastebėtai prirideno ligoninės vežimaitį su nė kiek nepridengtu į ožio ragą susirietusiu prasigėrusios būtybės lavonu. – Kai kas jau niekados nebevalgys sriubos, – pridūrė garbaus amžiaus ponulis, į šoną atžagariai nustumdamas lėkštę.
„Negražiai nebegyvas bomžas“, – dar pagalvojo demonstratyviai nusisukdamas ir staiga įsakmiai sušuko:

- Ei, virėjos padėjėja, tučtuojau atnešk man šimtą gramų baltosios!

Keli vėlyvieji pietautojai, savaime suprantama, akimirksniu sužiuro į praviro lango, prie kurio nepajudinamai buvo įsitvirtinęs rėksnys, pusę, tačiau išties rūstus Rūstenio veidas kaipmat privertė juos nusisukti. Šalia trijų skenduolių musių netrukus stuktelėjo artipilnė rusiška stiklinė su degiuoju valstybiniu gėrimu, kurio šios viešojo maitinimo įstaigos valgiaraštyje eiliniai pietautojai tikrai nebūtų radę.

Rūstenis nebuvo eilinis. Ypač praeityje, kai dar pats kasdien vilkėjo baltos spalvos chalatą, o tarybinė valgyklos staltiesė dar neblizgėjo tokiu akinamu juodumu.

- Už tuos, kurie sriubos nebvalgys niekados! – dirstelėjęs į nepataisomai perdegusį bomžą poetiškai atsiduso neeilinis pasakojimo veikėjas ir rusiškos stiklinės turinį akimoju susikratė į krokodiliškai atsivėrusią gerklę.

- It musę kandęs, – vėl burbtelėjo po nosimi, kruopščiai aplaižydamas pirmąją žaliašonę „barščių“ skenduolę ir kipšiškai gnybtelėjęs pro šalį slinkusios pusamžės virėjos padėjėjos sėdmenis užriaumojo: Dar!!!

Antrajai stiklinei nespėjus nusileisti ant daug ko mačiusios staltiesės, Rūstenis pakėlė spėriai atkutusias akis ir nustėro. Priešais jį tvarkingai ant stalo susidėjęs rankas sėdėjo neregėtas padaras. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo pintakasė šešerių-septynerių metų mergaičiukė su šiek tiek prasikalusiais tamsiais ūsiukais, bet atidžiau įsižiūrėjęs skaisčiame jos veide galėjai įžvelgti  klastingai įslaptintų perkarusios senės bruožų.

- Žinai, kas gyvenime yra svarbiausia? – lyg niekur nieko ramiu balsu paklausė nežinia iš kur išdygusi atklydėlė.

- Uždavinėti tokius kvailus klausimus! – tulžingai atkirto garbaus amžiaus ponulis, guviomis akimis atkakliai įsikibęs į nežemiškai spindinčius jaunos senės vyzdžius. – Paklausk to, kuris už lango susirietęs į ožio ragą, – pridūrė tyliai nusikvatodamas į rankovę.

- Svarbiausia yra nuolankumas, kad ir kaip buitiškai tai beskambėtų. Į ožio ragą meniškai mirties suriestas bomžas šią akimirką žino tai kur kas puikiau už mus abu kartu sudėjus. Tiesą pasakius, nuolankumo kibirkštį tavyje visai neseniai akivaizdžiausiai įžvelgiau... Taip, taip, kai virėjos padėjėjai nuoširdžiai padėkojai už seniai ataušusius „barščius“ su sparnuotaisiais inkliuzais. Pameni tą senąjį, tačiau kaip vynas puikiose statinėse negendantį animacinį filmuką apie aikštingąją princesę ir jos nuolankųjį svečią, išbadėjusį išmintingąjį senolį? Svečiui nematant aikštingoji princesė į patiektos sriubos lėkštę šliūkštelėjo tokią dozę druskos (o gal aitriųjų pipirų?), jog net stambiausias jautis būtų vietoje kanopas užvertęs, o nuolankusis senolis tik natūraliai susiraukė, papietavo iki galo ir vos atgavęs dvasią širdingai padėkojo rūmų šeimininkei už nuostabią jos širdį. Atoveiksmio laukti ilgai nereikėjo. Aikštingoji princesė akimirksniu atsivertė ir tapo šilkiniu gydomuoju pleistru – nors ant žaizdos dėk...

Kol jauna senė žėrė šias protingas kalbas, Santariškių valgyklos aplinkoje spėjo nutikti dar keli iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi dalykai. Prie užsilenkusio bomžo vežimaičio pririedėjo kitas kur kas išvaizdingesnis ir griežčiau sukonstruotas ratuotas ligoninės gultas, o taukais tebegaruojanti virėjos padėjėja nė neprašyta atnešė dar vieną artipilnę rusišką stiklinę su degiuoju valstybiniu skysčiu. Vėlyvųjų pietautojų valgykloje neliko nė kvapo. Išvasarėjęs rudeninis skersvėjis kabinėjosi prie pritilusios mergaičiukės pintų kasų, kurios buvo kaštonų žiedų spalvos ir kažkaip akiplėšiškai pykosi su ore besivartančiais, į mirtį vaivorykštėmis iškeliaujančiais medžių lapais.

- Matai, – vėl ramiai tarė atklydėlė Rūsteniui, kuris šiek tiek sutrikęs žvairavo tai į dvi likusias muses ant pajuodusios staltiesės, tai į du lavonus už lango, – šitas, matyt, nustipo nuo vitaminų pertekliaus, o gal kokia meilužė uždusino šilkiniais patalais...

Aplinkui ką tik išriedėjusį išvaizdų ligoninės gultą jau būriavosi keliolika gaiviai kvepiančių kostiumuotų dėdžių, kurie demonstratyviai dailiai verkšleno. Prabangūs automobiliai susimirksėjo piktomis lempomis, o keli galiūnai baltais chalatais ant pasitenkinime sustingusio naujamirčio paslaugiai užtiesė aksominę prinokusių vyšnių spalvos antklodę. Į ožio ragą susirietusio bomžo, atvirai tylinčio gretimame vežimaityje, niekas nė nepastebėjo.

- Tendencinga tai, jog gyvenime žmonių santykiai pagrįsti lydėjimo principu. Nuolatinis lydėjimas... – Drąsiai žvelgdama į garbaus amžiaus ponulio akis tęsė mergaitė, vis labiau išryškindama klastingai įslaptintus perkarusios senės bruožus (bent taip jau atrodė mūsų veikėjui po trijų stiklinių baltosios).

- Lytėjimo? – neišgirdo (o gal apsimetė, kad neišgirdo) Rūstenis, nukreipdamas žvilgsnį į šalį, nes nebepajėgė iškęsti akių kontakto.

- LyDėjimo, – aiškiai pabrėždama „D“ raidę pakartojo pašnekovė. – Nuo pat gimimo žmonės vieni kitus lydi į skirtingus gyvenimo etapus. Lydėdamas tarsi atiduodi duoklę tave lydėjusiam (lydėjusiems). Po vieną tiesiog beveik neįmanoma pajudėti iš vietos. Matei į vaikų darželį ar pradinę mokyklą atlydėto vaiko akis? Kiek tavo atlydėjimas jam suteikia savarankiškumo išsiskyrimo akimirką ir kuriam laikui? Net savo draugus neretai mes atlydime ir atiduodame juos kitai draugystei, nes būtent tokio „atlydėjimo“ tame gyvenimo etape ir reikia. Gali būti išvadintas išdaviku ar susilaukti nemalonaus žodžio, bet tai tebus tik emocinė iškrova, kurmiškai neregint tolimesnės gyvenimo perspektyvos. Motina vienodai išlydi vienturtį sūnų ir į vienuolyną, ir į karą. Tiek vienu, tiek kitu atveju ji vienodai kruopščiai apverkia į kuprinę paslapčia brukamas vilnones kojines. Lydėjimo misterija pakimba ore. Lydėjimas į išsipildymą arba lydėjimas į neišsipildymą. Kas nors mus atlydi ir į senatvę, o paskui ir visai išlydi... Supranti? Kaip manai, šis į ožio ragą suriestas bomžas nebus išlydėtas? Dėl jo kaimyno gretimame gulte – nė kiek neabejoju. Jau dabar jį pasitinka specialiai dresuota palyda. Pasitinka, kad padoriai palydėtų. Nemanai, jog jei nors vienas sugėrovas užtinusiais paakiais nuridens bent vieną nepastebimą ašarą, tai toks palydėjimas bus nemažiau vertingesnis už preciziškai tiksliai surežisuotą pompastišką ceremoniją? Na, jei ir ne sugėrovas (nes dažniausiai jie visuomet sunkiausią akimirką prapuola keistomis aplinkybėmis), tai bent jau apipešiota varna kimiu balsu tikrai kranktelės paskutinį išlydintįjį gyvenimo kakafonijos akordą...

- - -

Taukais garuojanti virėjos padėjėja specialiai iš baltachalačių ekspertų sudarytai komisijai liudijo, jog garbaus amžiaus ponulis užsisakė barščių, kurių beveik nepalietė ir išmaukęs kelias stiklines degtinės ėmė įnirtingai ore mosikuoti rankomis ir garsiai pats su savimi kalbėtis nesuprantama kalba. Viešojo maitinimo įstaigos langas nebuvo praviras (praeitą savaitę ūkvedys jį paruošė žiemai – visus kraštus sandariai apklijavo stora lipnia juosta), o už jo nesimatė jokių ligoninės vežimaičių, ratuotų gultų ar prabangių automobilių – vien nužydėjęs gėlynas, kuris vasarą glostė ne vieno paciento ar šiaip praeivio širdį.

- - -

Gruodžio pirmoji. Ramybės valsą trypčioja pirmosios iškryptastuburės snaigės. Rūstenis mielai išeitų laukan pakvėpuoti grynu oru, bet duryse nėra... rankenos.