Karalių besiblaškantį aš tyruos sutikau
Apsiaustas jo vėjuotas miglą glostė
Rūke paklydę girtos akys lakstė
Klajokliškuose bruožuose aš baimę pamačiau

Išalkęs, purvinas ir senas
Aistrų tik trokštanti dvasia
Jo rankomis ir akimis ir veidu plaukė
Praėjusio gyvenimo bedugnė ir našta

- Ėjau, lėkiau ir ragavau be galo
Ir sėmiau, ir taškiau
Gyvenimo jėga mane tolyn vis vedė
Troškimas pažinimo
Kūrėjo nemari ir alkstanti siela

- Aš medžio pliauską kalbinti išmokau
Joje savąsias mylimąsias palikau
Skulptūroj nemarioj prakalbo mano ilgo kelio bėgiai
Jos klostėse ir raukšlėse aš savo nerimą ir ilgesį
Paslėpęs amžiams nurimau