Dvidešimt metų

(Raudondvario rezistentams atminti)

Dar tik dvidešimt metų tikros pagarbos
Ir ramybės prie degančių žvakių, padėtų gėlių.
Dar tik dvidešimt metų, kai nuo žemės šventos
Kyla giesme į dangų mūsų žodžiai maldų

Pilkas lauko akmuo nebylus ir sunkus,
Lyg tie metai skaudžios užmiršties,
Kai išniekintus kūnus apraudojo lietus,
Pasmerktus čia tamsiausios lemties.

Jaunas, šešiolikos, kaimo bernelis,
Surištom rankom ant vežimo lentos,
Sutikdamas mirtį, dainą dainavo -
                                    Mamyte, nupirki man žirgelį,
                                    gražiausią žirgą iš visų,
                                    aš josiu ginti Lietuvos!

Iš Nevėžio pašlaičių, iš po grindinio šalto,
Iš pavarčių, apaugusių ievom lankų
Gulė kaulai į karstą, baltų lentų sukaltą,
Jo viršuj – surūdijus spygliuota viela,
                                        kankinių vainiku.

Virpa lapai ant tuopų lyg pakąsti likimai
Okupanto žiauriausių šalnų.
O Tėvyne, mylėk sūnus, kai ginklą jie ima
Ginti slenkstį savųjų namų.

Žalios eglės, akmuo, aukštas kryžius prie kelio,
Partizanų vardų atminimo lenta,
Lyg palydint į šlovę, jų išlaisvintą žemę,
Liečia ją monsinjoro Svarinsko ranka.
skroblas