Pasiilgau tavęs - taip giliai, taip... begalo, be krašto,
Kaip atnešti tau saulės, kaip atnešti pietų šilumos?
Neliūdėk - aš toli, bet šalia, su tavim aš kiekvieną minutę,
Nenuleiski tik rankų, tau nešu dalį sielos savos.

O kad būčiau arti, tavo liūdesį neščiau į kalnus -
Tegu vėjas jį neša į pietus, į rytus ir šiaurę...
O kad būčiau šalia, tavo skausmas nevirstų į baimę,
Tavo svajos vis kiltų į paukščių pamėgtą taip aukštį.

Tą artumą nuspėti sunku, tik draugystę svajoju,
Tik meldžiu, kad kas man neatimtų lengvučių sparnų,
Auginu aš tą trapią, mažutę, linksmutę svajonę,
Auginu ir bučiuoju tą laimę, lyg puokštę gėlių.

Nešu naktį į dieną ir vasarai vėją nešu -
Šiltą vėją, sušildytą saulės ir mano tikėjimo,
Liejas žodžiai iš mano širdies ir iš sielos gelmių,
Liejas liejas, tarytumei upės, patvinę, pabėgusios...

Nepamiršiu, tikrai nepamiršiu savų pažadų,
Nešvaistau jų į kairę ir dešinę nešvariom rankom,
Gal šiandieną tau sieloj gūdu, gal tylu, gal graudu -
Aš ateisiu, atnešiu tau šilumą, tą pietų saulę...