Niekada
Aš vis tiek įtikėsiu, kad tu praraudosi pašvaistes
Ir mėšlungiškai spausi portreto blyškaus rėmelius:
Už nematomos širmos stebėsiu vėluojantį geismą
Patyliukais kuždėdama: „ mielas –manęs jau nebus.
Tu paniekinai tylą, kuria aš tave apribojau
Nuo virpėjimo garso, staigių darganos ūžesių. “
Tąsyk meilė apgaule įėjo į kerinčią Troją,
Bet iš karto suklupo rate skaudulingų akių.
Kai pajusi šalia mano kvapą lyg karštį per odą
Ir išgirsti lengvus Kupidono žaidimo žingsnius -
Gaila, bus pavėluota atspėt mano ilgesio kodą,
Liks tik prieblandoj: „mielas – manęs niekada jau nebus“