Šaltą, miglotą rytą
Troleibusu į niekur,
Paliko mano minty
Tolimą ramybės uostą.
Rytiniai žmonės šypsos,
Jų šypsenos bedantės,
O širdys jau užšalę.
Jų plaukai limpa
Prie aprasojusio stiklo,
O kažkur dūžta
Karoliukai balto stiklo.
Konduktoriui su ilgu juodu skėčiu
Pardaviau svetimą sielą
Už dvidešimt šviesų,
Kad tik nuvežtų iki kelio galo,
Toli toli, už pilkų miglų.
Tenai, kur gyvas mano sapnas,
Tenai, kur ašaros vis tebeieško savų akių.
Tenai, kur viskas yra tikra, kad ir kaip nerealu.
Mano siela – Aliaska,
Širdis – stipriausias raumuo,
Mano sieloje žiemoja tik meškos,
Bet kartais užklysta drambliai...
Visi žmonės slenka tyliai tyliai,
Per miestą, užtilusį nebyliai.
Jų sielos rasoja ir verkia,
Kai kelio atgal į namus nesuranda.
Rytiniame autobuse lieka
Tik mano mėlynos akys,
Bežiūrinčios į nesibaigiantį gatvių ratą...