Jie baigė gerti kavą – sėdėjo prie bendro virtuvinio stalo vienas priešais kitą kaip vyras su žmona ir kiekvienas skendėjo savyje išskridęs, iškeliavęs į rūpesčių bei nelengvų minčių pasaulį – tolimą ir nelabai suvokiamą, savitą ir be galo asmenišką.
Keista, bet šįsyk pirmas pašėlusiu greičiu, nešančiu į neaiškius ir nežinomus proto matavimus, iš minčių pasaulio grįžo Astas. Jis kilstelėjo žvilgsnį nuo išgerto kavos puoduko, pažvelgė į Oksaną, tarytum stengdamasis prisiminti, kur esąs, apsidairė po virtuvę ir susiorientavęs svetimoje aplinkoje, lyg apie tai tik tegalvojęs pratarė:
– Oksana, aš tau užmokėsiu už buto nuomą. Tiek kiek paprašysi.
– Tu ką, juokauji? – Mergina kilstelėjo akis ir sutiko Asto žvilgsnį.
– Jau labai daug tau skolingas, – tęsė Astas, tarytum neišgirdęs prieštaraujančio merginos balso ir nepamatęs jos žvilgsnio. – Už vakarą, praleistą su manimi, už naktį, rytą, pagaliau – už šiuos nuostabius pusryčius...
– Tu vėl laikai mane kekše?! – Astas pajuto, kad Oksana tuoj, tuoj supyks.
– Ne, tu nesupratai manęs. – Jis apsimetė nuliūdęs. – Aš skolingas ne už tai, kad su manim dulkinaisi. Ne. – Astas bandė ištaisyti padėtį, nors abejojo, ar pavyks. – Aš skolingas už tai, kad grąžinai mane į gyvenimą – tokį, kokiame gyveni tu, tokį, kokiame kadaise gyvenau ir aš, tačiau taip seniai pamiršau ir atpratau nuo jo.
Berods Astui pavyko. Oksana pamiršo, kad ką tik norėjo įsižeisti ir grįžo prie ją kamuojančių klausimų.
– Astai, tu kariavai? – Ji vėl ir vėl laukė atsakymų į savo pasikartojančius klausimus, kurie bent truputėlį atskleistų šio keisto žmogaus veidą. – Ant tavo peties toks baisus randas...
Tačiau Astas ir vėl jos neišgirdo. Jis užsimerkė ir giliai, giliai įtraukė oro, kvepiančio kava, virtuve, pavasariu, pagaliau mergina – jos kvepalais ir jos butu. Galėjai pamanyti, jog visus šiuos pamirštus kvapus Astas nori įkvėpti tam, kad daugiau niekada nepamirštų, kad net vėl netekęs – prisimintų. Staiga jis atsimerkė ir paklausė, o gal veikiau paprašė, pasiskundė:
– Oksana, ar mes galėtume išvažiuoti kur nors už miesto? Tu neįsivaizduoji, kaip išsiilgau gamtos, tylos, ramybės... Keista, anksčiau niekada nesiilgėjau, o dabar – pasiilgau... Noriu pailsėti. – Ir pridūrė: – Klausyk, Oksana, kokia šiandien diena? Jos tokios vienodos...
– Šiandien? – Oksana nesuspėjo paskui Asto mintis, jo prašymus, klausimus. – Šeštadienis, – pagaliau susigriebusi, ko yra klausiama, atsakė ji.
– Tada tu šiandien nedirbi? Esi laisva? Aš nekeičiu tavo planų, netrukdau tau?
– Ne, aišku – ne. – Oksanai šis klausimas pasirodė tikrai kvailu. Ji buvo tik dar labiau patenkinta galėdama kuo nors Astui įtikti, padėti, tuo pat metu galėdama kuo daugiau laiko praleisti su juo, kas leido tikėtis šio vyro palankumo jos atžvilgiu. Tai buvo jos pergalė, dar vienas mažytis šansas pasilikti jį sau.
– Tenai gyvena sena mano pažįstama, – dar prieš išeinant iš namų, paaiškino Oksana. – Teta Genė. Tau patiks... Ten tikras rojaus kampelis – nei žmonių, nei triukšmo. Gyvenant mieste sunku patikėti, kad esama tokių vietelių.
Prieš išvažiuojant jie užsuko į parduotuvę apsipirkti. Oksana paaiškino – rojaus kampelyje nėra nei parduotuvių, nei restoranų, todėl viską tenka vežtis su savimi. Radęs bankomatą, Astas pasiėmė pinigų, tuo įsitikinęs, kad ir čia jo banko kortelė veikia kuo puikiausiai. Tokiu būdu apsirūpinę viskuo ko galėjo prireikti, kad savaitgalis būtų praleistas puikiai, ir dar, pasiėmę neblogą nuotaiką, jie patraukė toliau pilni norų atsipalaidavę susilieti su gamta.
Galų gale taksi išvingiavo miesto gatvėmis ir paliko jį vis didindamas ir didindamas greitį. Palikęs kasdienį, alinantį šurmulį, pastovią grūstį ir neapsakomai spartų gyvenimo ritmą, lyg išsivadavęs, automobilis lėkė autostrada Kauno link. Pro šalį šmėsčiojo medžių kontūrai, vienkiemiai, daugybė iš miesto išvažiuojančių ir grįžtančių automobilių, kurie vis dar neleido pilnai atsipalaiduoti nuo pašėlusio didmiesčio ritmo, primindami apie jo artumą. Tačiau kuo labiau jie tolo nuo miesto, tuo darėsi ramiau; pasaulis tuštėjo, paprastėjo ir darėsi švaresnis ir geresnis. Netrukus automobilis pasuko į žvyrkelį, kuris pasislėpęs tarp aukštų medžių ir tankių krūmokšnių vingiavo, suko tai į kairę, tai į dešinę ir kiekviename posūkyje, kaip gyvenime, nežinojai, kas tavęs laukia už jo. Galų gale jie įsuko į visiškai siaurą keliuką, toliau virstantį žolėje išnykstančiu takeliu, ir sustojo. Kaip didžiulė siena, priekyje stūksojo miškas, ošė aukšti medžiai, ir tik kai kur, pro juoduojančius kamienus, galėjai įžiūrėti mėlynuojančius ežero lopinėlius ir puikiai gamtos prieglobstyje pasislėpusio namo stogo keterą.
– Toliau teks pėstute... – užmokėjusi taksistui, šyptelėjo Oksana, pažvelgusi į besidairantį Astą. – Rojun mašinos nevažinėja...
Automobilis apsisuko ir, pakėlęs dulkių stulpą, nulėkė atgal į miestą, į šurmulį, be kurio negalėjo, nesugebėjo gyventi.
Tik dabar Astas patikėjo, kad čia tikrai rojaus kampelis.
Pamiškėje čiulbėjo paukšteliai, straksėjo medžių šakose ir nieko nebijodami, šokinėjo ant žemės, nes žinojo – čia jų namai, čia jų karalystė, čia jie neliečiami ir saugūs. Astas pakėlė nuo žemės gana sunkią rankinę su pirkiniais ir pasisukęs į Oksaną pratarė:
– Ką gi, vesk.
Jie nuvingiavo vienas paskui kitą siauručiu takeliu vedančiu link vienkiemio, tai visiškai pasislepiančio už medžių, tai truputį atsidengiančio, trumpam pasirodančio, tarytum bijančio, kad atvykę svečiai jo neras ir vėl teks skęsti vienumoje.
Tylos karalystė. Tylos ir ramybės. Gamtos grožybė. Ir keistas jausmas... Vėl ir vėl... O jei tai sapnas? Jei ir jis baigsis kaip visi kiti? Jei kliedesys... Ne!
Šalia takelio žydėjo pienės. Visas laukas pienių, kurių geltonis vargino akis, bet atrodė neapsakomai nuostabiai, tiesiog pasakiškai, šventiškai, taip neįprastai, kad prikaustęs, šis vaizdas neleido atitraukti žvilgsnio. Jis būrė ir, įgavęs mistinę jėgą, traukė prie savęs.
Astas sustojo, pastatė nešulį ant takelio, žengė porą žingsnių į žydinčią pievą ir susmukęs ant kelių, pasilenkęs, įkniaubė veidą į jaunutę, dar neseniai prasikalusią, bet jau suspėjusią paaugti žolę. Jis kvėpavo jos aromatu, jos kvapu, jos žaluma. Aplinkui dūzgė bitės. Net žolė, žemė čia turėjo visiškai kitą, savitą kvapą. Galbūt keista, bet ji kvepėjo visai kitaip nei svečiose šalyse.
Oksana pajuto, kad Astas atsiliko, sustojo. Ji atsisuko, pamatė jį klūpantį ir grįžusi atgal, atsitūpė šalia jo. Mergina grožėjosi savo keistuoju draugu taip staiga ir netikėtai iš suaugusio vyro tapusiu mažu vaiku, tokiu nekaltu, norinčiu pažaisti, pasivolioti žolėje. Ji bijojo išgąsdinti šį vaiką, bijojo sutrikdyti laimės ir džiaugsmo akimirką, tačiau vis vien ryžosi ir lyg gailėdama, lyg norėdama paguosti, lengvai palietė jo galvą ir švelniai ją paglostė. Kol kas Asto jausmai Oksanai buvo svetimi, bet mergina juos jautė ir žinojo: jis nevaidina, nemeluoja – išreiškia juos visiškai natūraliai ir net nemano jų slėpti. Nuo kažko pavargęs – ne, ne fiziškai, o dvasiškai, dabar jis atsipalaidavo, užsimiršo ir gaudo tuos vaikiškos laimės trupinėlius, kurie susijungę galėjo suteikti didžiulį džiaugsmą.
„Koks jis malonus ir geras, – svarstė Oksana. – Mažas vaikas, ištrūkęs iš pamokos į gamtą ir besidžiaugiantis atėjusiu vasara mokinukas. Toks mielas ir nekaltas.“
Tai buvo jos dėka. Mergina suprato tai, ir nuo šių jausmų pati tapo laiminga. Oksana jau seniai niekam nebuvo suteikusi gėrio. Tiesiog nebuvo kam. Ji neskaitė tų malonumų, kuriuos suteikdavo vyrams lovoje ir kurie jai atsidėkodavo tuo pačiu. Tai būdavo tik seksas – kitų jausmų nekildavo, nes jie, paprasčiausiai, tapdavo nereikalingais, netgi trukdančiais jau po pirmos nakties. Tereikėjo kūno grožio ir meno mylėtis, tačiau siela liko tuščia ir šalta. Dvasios grožio ir tyrumo nereikėjo niekam. Niekam – pasirodo iki šios dienos, kažkokios kitokios, kažkuo ypatingos ir, turbūt, keistos.
„Nejaugi viskas krypsta į gerąją pusę? – Oksana negalėjo apie tai negalvoti. Ji džiūgavo. – Net nežinau kas jis, o jau įsimylėjau... – Mergina barė save ir bandydama pati ant savęs supykti, mintyse pridūrė: – Kvaiša!.. Kokia aš kvaiša. Tikra kvaiša...“
Vis tik Oksana buvo moteris – jauna, protinga, pulsuojanti jausmais. Pamokų metu ji dažnai stengdavosi rasti bendrą kalbą su vaikais apie gyvenimą, dvasiškas jo gėrybes, bet šie tebuvo vaikais, pradinukais, ir dažniausiai jos nesuprasdavo, o jei ir klausydavo – šie pokalbiai tebūdavo pamokos lygio. Žinoma, Oksana bendravo su draugėmis, pažįstamomis, kolegomis, bet ir vėl, tai buvo ne tai ko reikia; bendravimas tarp moterų niekaip neatstojo bendravimo su vyru. Praradusi pirmąją meilę – Karolį, prakeikusi visą vyriškąją giminę ir galiausiai pasveikusi po šios ligos, ji vėl ėmė ieškoti vyro – draugo, o ne vien partnerio seksui. Ir štai, šiąnakt, bent jau Oksanos manymu, jai pavyko rasti savo svajonių idealą. Ji norėjo tuo patikėti, nors, kol kas jos neapleido abejonės ir mergina nežinojo, ar gali tokiam vyrui patikti, ar aplamai jam reikalinga, bet jautė, koks mielas jis darosi jai, nors nuo pažinties dar nepraėjo nė paros. Tačiau jau dabar Oksana nusprendė bet kokiomis priemonėmis kovoti už teisę pasilikti jį sau. Kodėl? Kol kas ji nežinojo, bet šis vyras ją traukė nežmoniškai: jo išvaizda, jo dvasia, stiprybė, paslaptis... Ir mergina nebesugebėjo atsispirti savo jausmams.
Pažadintas švelnaus Oksanos prisilietimo, o gal užplūdusių jausmų, Astas pakėlė galvą ir lyg sau, lyg žemei vos girdimai sušnabždėjo:
– Ši žemė, ši žolė – jos tikrai kvepia kitaip. Žinai kuo jos skiriasi? – Jis vėl nežinia į ką kreipėsi; galbūt į Oksaną. – Ji nedvokia paraku ir tebekvepia gimtine, vaikyste, galiausiai – ji tiesiog kvepia žole, pavasariu... – Dabar Astas klūpojo priešais merginą kaip prieš šventąją ir tarytum meldėsi jai, lyg ši būtų ne gyva, žemiška būtybė, o iš dangaus nusileidusi dievaitė. Jis paėmė Oksanos ranką ir staiga visiškai pasikeitusiu balsu paklausė: – Oksana, tu bijai mirties? – O, Dieve! – Išgirdus tokį keistą, netikėtą ir niekaip su aplinka, su aplinkybėmis nesiderinantį Asto klausimą, išsprūdo merginai iš lūpų. – Kodėl klausi?..
– Šiaip, įdomu.
– Manau, visi jos bijo, – vis tik Oksana atsakė.
– Visi? Ne, tu klysti... – Akimirksnį patylėjęs, Astas vėl paklausė: – Kodėl manimi patikėjai? Tu juk visai manęs nepažįsti, net neįsivaizduoji, kas esu. Oksana, matai mane, bet tai ne tikrasis mano veidas. Jis tik laikinas, dirbtinis. Atleisk, jei nuvilsiu, bet aš grįžau ne gyventi, ne mylėti – grįžau kovoti, užbaigti tai, ko nesuspėjau, nesugebėjau atlikti prieš daugelį metų.
                     Nuo šių žodžių mergina krūptelėjo. Jos nugara nusirito šaltas šiurpas. Oksana dar minutėlę patūpėjo priešais Astą nenuleisdama nuo jo žvilgsnio, po to atsistojo ir pratarė:
– Žinau, jaučiu, kad nepažįstu tavęs, ir nežinau, kas esi. Bet tu patinki man. Girdi? Patinki. Prašei neįsimylėti... Aš pati šito išsigandau. Bijau, nes nenoriu vėl kentėti, kęsti tas nežmoniškas kančias, kurias suteikia meilė. Tai nepakeliama... – Ir tarytum šio pokalbio nebuvo visai, ištiesusi Astui ranką, mergina pridūrė: – Tiek to, eime. Mūsų jau laukia. Matai? Prie namo kampo... – Savo lengva rankele ji mostelėjo sodybos link.
Tikrai, turbūt pamačiusi ateinančius svečius, bet niekaip nesuprasdama, ką jie ten pievoj veikia, ranka nuo saulės prisidengusi akis, į juos žiūrėjo senyva moteris. Takeliu, kiauksėdamas, aukštai užrietęs uodegą, jau lėkė pilkas šunelis.

Jie sėdėjo virtuvėje prie didžiulio, senovinio stalo raižytomis raudonmedžio kojomis, kuris užėmė beveik visą pasienį, tačiau gan gerai įsikomponavo į paprastą kaimiškos virtuvės interjerą su aprūkusia krosnimi, ne visai švariomis, medinėmis grindimis, dar nuo pernai metų musių nutupėtais langų stiklais. Nuo kaimiškomis gėrybėmis apkrauto stalo sklido dieviški aromatai, užpildantys visus namus ir neleidžią atsisakyti vaišių. Pačiame jo viduryje, pasislėpęs tarp dešrų ir kumpių, kaip manekenė ant podiumo, puikavosi didžiulis samanės butelis.
                      Nors teta Genė veikiau panėšėjo į babą Genę, tačiau jos linksmumas ir šnekumas, niekuo nenusileidžiantis vaišingumui bei svetingumui, atrodė jaunatvišku ir tikru, besiliejančiu iš pačių sielos gelmių. Astą moteris priėmė kaip seną, gerą Oksanos, kurią vadino savo anūkėle, draugą. Jai nė į galvą neatėjo, kad pažįstami jie tebuvo vos nuo vakar vakaro. Teta Genė be paliovos gyrė Oksaną. Galėjai pamanyti, kad ši ne pažįstama ir netgi ne anūkė, o tikra duktė, kurią ji nori ištekinti ir stengiasi įpiršti jaunikiui.
– Kada Oksanėlė atvažiuoja, visi namai jos pilni. Visus ūkio darbus nudirba, namus sutvarko, visokiausių gėrybių iš parduotuvės priveža... Mano anūkėlė labai gera...
– Na, ką jūs, teta Gene, – kartkartėmis įsivažiuojančias pagyras nutraukdavo Oksana. Nuo jų, prieš jos pačios valią, raudo ir be to samanės parausvinti merginos skruostai. – Aš retai atvažiuoju... Vasarą dar tankiau... Ir tai...
Kalba krypo tai į ūkio reikalus, kuriuose Astas, nors užaugęs kaime, labai mažai ką nusimanė, tai į orus, pavasarį – koks šiemet jis ankstyvas ir šiltas.
Teta Genė taip ir nepaklausė Asto, kas jis esąs, ir net neklausinėjo apie jų draugystę su Oksana. Galbūt ji žinojo, kad Oksana viską papasakos pati, o gal šiuose namuose buvo priimta nesikišti į kitų žmonių santykius, jų reikalus, nes jie yra kiekvieno žmogaus asmeniškas dalykas.
Pagaliau pavalgius ir ištuštinus gerą pusę samanės butelio, Astas nežymiai mirktelėjo merginai, nebyliai pasakydamas, kad jie jau per ilgai užsisėdėjo ir metas pasivaikščioti, pabandyti dar pabūti dviese.
– Ačiū, teta Gene, – supratusi Asto žvilgsnį, atsistojusi iš už stalo, padėkojo mergina. – Tik jūs, teta Gene, temokate taip skaniai gaminti. – Atėjo Oksanos eilė atsidėkoti už visas pagyras, taip dosniai žertas jos adresu. – Mes eisime pasivaikščioti. Aprodysiu Astui tavo ūkį, tavo valdas...
– Taip, taip, aišku. – Sukruto moteris, tarytum prisiminusi, kad jos kalbos gali kam nors nusibosti ir tapti neįdomios. – Žinoma, pasivaikščiokit, pasidairykit, o aš tuomet iškūrensiu jums pirtį. Galėsite išsivanoti, nusiplauti miesto dulkes. Dar nepamiršau, puikiai prisimenu, kaip pavargsti gyvendamas mieste ir kaip norisi iš jo ištrūkti, pabėgti nuo to purvo, kuris supa tave visur ir visada. O čia, pas mane, visiškai kitaip nei mieste. Ramu, švaru, tylu... Na, ką čia ir kalbėti, Astai, pats pamatysi.
Prie pat namo durų augo didžiulė, plačiašakė liepa. Išskėtusi šakas, ji dengė prieangio stogą. Judinamos vėjo, šakos brūžino samanomis pasidengusį šiferį ir krebždėjo tarytum kas svetimas, nekviestas, nematomas bandytų prasiskverbti į namus. Didžiulis kiemas, apžėlęs minkštu, žaliu jaunos žolytės patalu. Priešais namą, kitam kiemo gale, stovėjo jau nebe nauji, truputėlį apirę, bet dar visai puikiai atrodantys, iš molio drėbti ūkiniai pastatai. Medinė, nedažytų virpstų tvorelė, prasidedanti varteliais prie pat namo durų, po liepa, tęsėsi iki pat didžiulio, galėjai pamanyti – bekraščio sodo, kuris prasidėjo iškart už namo. Ji juosė darželį – gerai prižiūrimą, išgrėbstytą ir išravėtą, prisodintą įvairiausių gėlių, kurios dar nežydėjo, bet laukė šiltesnių saulės spindulių, kad šie padėtų išsiskleisti žiedams, kurie pradžiugintų jas prižiūrinčią šeimininkę. Kiemu vaikštinėjo keletas vištų. Prie budos, patikėjęs gerais svečio norais, snūduriavo Sargis. Pro skylę tvoroje šmėstelėjo juoda didžiulio katino figūra.
Oksana stovėjo nugara atsišliejusi į medinę namo sieną. Išsidraikę plaukai krito jai ant akių, veido ir ji tarytum žaidė jais, braukė juos nuo lūpų, akių, nosies. Vėjas kedeno lengvą, vasarišką merginos suknelę ir begėdiškai glostė, glamonėjo savo švelniais prisilietimais jos kojas, rankas, krūtinę.
– Tau čia patinka? – galbūt laukdama padėkos, paklausė Oksana.
Astas sėdėjo ant medinio suoliuko – storos lentos, gulinčios ant dviejų storų kelmų, rūkė ir tylėdamas koja kapstė žemę – tai rausė duobutę, tai vėl ją užkasinėjo.
– Taip, tu teisi, čia tikras rojus. Niekada nesitikėjau pateksiąs į rojų, – pagaliau, šyptelėjęs, atsakė jis. – Tu seniai pažysti tetą Genę? – po minutėlės paklausė Astas.
– Ji dirbo mokytoja. – Oksana atsisėdo šalia Asto, atsirėmė į sieną ir užmerkusi akis, atlošė galvą atgal, atsukdama veidą saulei ir nebekreipdama dėmesio į nepaklusnius savo plaukus, į neklaužadą valiūką vėją, atlenkusį suknelę ir apnuoginusį baltas jos šlaunis. – Toje mokykloje atlikinėjau praktiką. – Galėjai pamanyti, kad Oksana kalbasi pati su savimi. – Tada mes ir susipažinome. Turbūt patikau jai. Tą patį pavasarį teta Genė išėjo į pensiją ir išvažiavo iš miesto, įsikūrė čia, šioje sodyboje. Ji nemėgsta miesto. Sako, kad mieste nėra kuo kvėpuoti ne vien nuo dulkių ir užteršto oro, bet ir nuo blogio, kuris kaip šešėlis sekioja paskui. O čia, natūraliam gamtos prieglobstyje, tikrai jautiesi daug geriau, lyg pateki į kitą pasaulį, kitą planetą, tokią švarią, nesuteptą žemiškuoju purvu.
– Kaip ji viena? Nebijo? Ji neturi vaikų?
– Ne. Čia netoliese, prie ežero, – lyg bijodama parodyti ne į tą pusę, Oksana atsimerkė ir mostelėjo ranka nematomo ežero link, – yra kaimynų vienkiemis. Ten gyvena geri žmonės – atveža iš parduotuvės maisto, kartais užsuka, aplanko, padeda jei kokį sunkesnį darbą reikia nudirbti. Žodžiu, senutės nepamiršta. – Oksana nutilo, vėl atmerkė akis ir pasukusi galvą, pažvelgė į Astą. – Eime prie ežero, – lyg staiga atsibudusi, mergina stryktelėjo nuo suolo ir ištiesė jam abi rankas – kviesdama, viliodama, prašydama.
Turbūt nusprendusi, kad žemei jau pakaks jos spindulių, saulė slėpėsi į tamsų debesį, slinko horizonto link ir greitai ketino visiškai nusileisti. Buvo tylu ir tiesiog nepavasariškai tvanku. Net medžiai nebeošė, stovėjo sustingę ir pasiruošę kažkam ypatingam, nelauktam, kas galėjo užklupti netikėtai, iš pasalų.
– Bus lietus, – pasišokinėdama kaip maža mergiūkštė, įsikibusi Astui į ranką, nerūpestingai čiauškėjo Oksana. – Taip sakoma. Jei saulė leidžiasi į debesį – reiškia lis.
Tikrai, debesys kilo aukštyn, dengė dar raudoną, besileidžiančios saulės nuspalvintą dangų, tirštėjo ir slinko užgoždami vis didesnę ir didesnę jo dalį, artėjo ir net nemanė trauktis. Tarytum patvirtindamos merginos žodžius, pradėjo garsiai kurkti varlės.
Prie pat ežero stovėjo nedidukė pirtelė. Suręsta iš pilkų, saulėje nublukusių rąstų, ji atrodė sena, pražilusi, seniai praradusi savo jaunystę, bet dar gyva ir dvėsuojanti jaunatve. Iš kamino rūko vos pastebimas, mažytis dūmelis ir skleidė malonų degančių malkų aromatą.
                    Jie brido tiesiog per lauką, per minkštą, neseniai prasikalusią žolę dengiančią pievą minkštu patalu. Du žmonės – skirtingi išvaizda ir dvasia, bet radę savyje kažką bendra, jie stengėsi dalintis tuo kažkuo, dalintis savimi ir nors truputėlį padėti vienas kitam tapti laimingesniais. Kodėl? Galbūt todėl, kad jie abu žinojo – laimės jų gyvenime niekada nebuvo per daug. O gal, kažkur širdies gilumoje, jie juto esą skirti vienas kitam, tik kol kas kovojo su šiais jausmais, neleido jiems šakotis ir įsišaknyti sieloje.
Retais krūmokšniais apaugęs ežero krantas tęsėsi kelis šimtus metrų, kol krūmokšniai virto aukštais medžiais, stojančiais tankiu mišku, kuris atslenkančio vakaro miglose atrodė nebepraeinamu, tamsiu ir baugiu, tarytum iškilusiu iš baisios pasakos, kurioje karaliauja negailestingas galvažudys, raganos ir piktos dvasios. Ramiu ežero paviršiumi nuraibuliavo ratilai. Astas įlipo į pririštą prie kranto medinę valtelę ir atgavęs pusiausvyrą, ištiesė ranką Oksanai. Galėjai pamanyti, kad aplinkui gyvena vien varlės. Tik jų kurkimas drumstė tylą. Retkarčiais, šen bei ten, ežere šokinėjo žuvelės. Jos vos girdimai pliuškeno vandenį ir leido į šonus vinguriuojančius ratilus, kurie augo, bėgo lygiu ežero paviršiumi, ritosi, ir dingo tolumoje. Ežerą, mišką, krantą, visą žemę – dengė sutemos. Jos kovojo su dienos šviesa, gožė ją, ėmė į vergiją; kartu su šviesa, juodoji tamsa ketino užgrobti visą žemę, glemžė ją į tvirtus savo gniaužtus nepalikdama jokios alternatyvos, nes atėjo jos valanda – tamsa gimė, gyveno, o šviesa mirė.
– Mėgstu čia ateiti ir pabūti viena, užsimiršti, pasvajoti... – Ramus, į šnabždesį panašus Oksanos balsas nutraukė tylą. Ji atsisėdo ant medinio valtelės suolelio šalia Asto. – Čia puiki vietelė pabendrauti pačiai su savimi...
– Tu dažnai čia atsiveži savo... – Astas nutilo. Jis buvo besakąs „klientus“, bet susigriebęs, kad dabar tikrai ne metas vėl įžeisti merginą ir sugadinti jos puikią nuotaiką, pridūrė, – pažįstamus?
– Nepatikėsi – tu pirmas. Nesuprantu kodėl?.. Turbūt todėl teta Genė mano, kad radau pamainą Karoliui... Tačiau aš atsakiau, kad tu tik geras mano draugas...
Astas keistokai žvilgterėjo į merginą nieko nepasakančiu žvilgsniu, kuris nereiškė nei padėkos už rodomą dėmesį, nei, priešingai, nepasitenkinimo ar priekaišto. Nors įsitikinusi, kad Astas vėl neatsakys, o jei bus galima suprasti atsakymą, tai tik iš jo akių ar veido išraiškos, stengdamasi žvelgti tiesiai į jį, Oksana vis tik paklausė:
– Tu vedęs? Turi vaikų?
Šįsyk Astas šyptelėjo. Jam šis klausimas atrodė keistu, beveik tokiu pat, kaip, pavyzdžiui, jo būtų kas paklausęs: „Tu buvai Marse?“. Galbūt todėl, atlaikęs tiriantį, tiesiog gręžiantį merginos žvilgsnį, jos nuostabai Astas atsakė:
– Ar tau tai turi reikšmės? Ne, aš nevedęs. Ir vaikų neturiu. – Jo žodžiai suskambo kaip diktuojami anketiniai duomenys ar tardytojui duodami parodymai.
– Atleisk... – Oksana pasijuto nepatogiai ir stengdamasi pasiteisinti, pridūrė: – Mes juk nebe mokinukai, o suaugę žmonės...
Astas ir vėl, tik jam būdingai, bereikšmiai, trūktelėjo pečiais. Oksana slinktelėjo prie jo, dar labiau prigludo ir paprašė:
– Papasakok, ką nors apie save. Tu toks įdomus... Labai paslaptingas...
– Tu nori išgirsti svetimas istorijas? – Astas nutraukė ją. – Tai kvailas moteriškas smalsumas. Tu labai graži. Aš retai klystu. Turbūt tu ir labai gera. Oksana, kam tau raustis kažkieno purvinoje praeity, kažkieno nešvariame gyvenime? Kam? Galbūt, sužinojusi jo smulkmenas, nebenorėsi nei matyti, nei girdėti apie mane.
Dabar atėjo Oksanos eilė nutraukti Astą. Pajutusi, kad jis gali pasiduoti, atsiverti, net nesusimąsčiusi, ji išpyškino:
– Geriau karti tiesa, nei saldus melas.
Astas paėmė švelnią merginos ranką ir paglostė ją; antrąja ranka apglėbė Oksanos pečius ir pasilenkęs, pabučiavo šaltas, drėgnas jos lūpas, kurios, atrodo, tik ir buvo skirtos tam, kad jas bučiuotų. Mergina nesipriešino, o atvirkščiai, prigludo dar arčiau, tiesiog prisispaudė prie geidžiamo vaisiaus, lyg norėdama susilieti su tvirtu Asto kūnu, kad liktų jame visam laikui. Tik dabar jis pajuto kokios šaltos Oksanos rankos, pečiai, visas kūnas, kurį dengė tik plonytė suknelė. Merginos nugara nusirito vos juntamas virpulys – galbūt nuo vakaro vėsos, o gal sukeltas malonaus vyriškų rankų prisilietimo.
„Geriau, geriau, geriau... – Astas mintyse kartojo Oksanos žodžius. – Kas žino, geriau tiesa, ar melas? Nors, argi aš ką prarandu? Merginą, kurios netgi neturėjau sutikti savo kelyje?.. Ji nori žinoti kas aš – naiviai ir įkyriai. Tegul... Kodėl gi ne?“
Ir tęsdamas savo mintis, jis pratarė:
– Tiek to. Tu taip geidi žinoti, kas aš? – Trumpam Astas nutilo. Jis vis dar svarstė nuo ko pradėti pasakojimą, svyravo, abejojo ar išvis verta jį pradėti, bet tuoj, atmetęs visas abejones, tęsė: – Aš – kareivis. – Staiga jo balsas surimtėjo ir pasidarė rūstus. – Dalinai tu atspėjai. Bet tik dalinai. Aš kileris, snaiperis, teroristas, žudikas... Galų gale, vadink mane, kaip nori. Argi tai svarbu? Deja, yra tokia profesija – kariauti. Likimas privertė mane jos išmokti. – Staiga Astas paleido Oksanos ranką, pečius, atšlijo nuo jos tarytum pabūgęs savo žodžiais ją sutepti, subjauroti jos grožį, atimti sielos tyrumą, ir iškėlęs aukštyn rankas, garsiai, vos nešaukdamas, išrėžė: – Štai, matai šias rankas?! Jos švelnios, nesudiržę?! Taip, tačiau jos kruvinos! Jomis teka žmonių kraujas. Tu nematai jo, nejauti kraujo kvapo?.. Ir pinigai, už kuriuos vakar sėdėjai kabake, ir tie, už kuriuos šiandien neskaičiuodama apsipirkai parduotuvėje – jie irgi permirkę krauju. – Akimirksnį patylėjęs, visai pamiršęs, kad dar visai neseniai jis nenorėjo šia tema kalbėti, Astas tęsė toliau: – Tau dar nesinori vemti? Tau ir toliau bus malonu, jei šitos rankos glamonės tavo kūną, lies jį, suteps svetimu krauju? Tau patinka tai? Tu jausis laiminga?
Pagaliau jis nutilo. Po tokio skardaus, ausį rėžiančio jo balso, tapo slegiamai tylu. Astas nuleido galvą ir žvelgė sau po kojomis į medines valties grindis. Atvėręs savo paslaptį, dabar jis laukė nuosprendžio. Drumsdamos ramų ežero paviršių, šokinėjo žuvelės. Vos girdimai į krantą teliūškavo vanduo. Lyg iš baisios Asto praeities atsėlinęs karo aidas, patvirtinantis ką tik nuskambėjusį prisipažinimą, tolumoje sudundėjo griaustinis.
„Dieve, kokia nesąmonė... – Oksanos galvoje nebetilpo padrikos, niekaip nesirišančios mintys. – Nesąmonė, nesąmonė, nesąmonė... – Kartojo ji, išgirdusi geidžiamą karčią tiesą, kuri visai nesirišo su tuo, ką ji norėjo išgirsti. Mergina pamiršo, kad esama kitų žodžių ir vėl kartojo: – Nesąmonė, nesąmonė, nesąmonė...“
Oksaną tenkino bet koks atsakymas, bet ne šitoks. Apie tokią atomazgą ji net pagalvoti negalėjo. Mergina jautė, kad šis žmogus kažką slepia, suprato – jis turi paslaptį, bet ši paslaptis buvo baisi, kur kas baisesnė už visus atsakymus, kurių ji tikėjosi, juolab, kad Astas ją pateikė nepaprastai atvirai ir nevengdamas didžiulių emocijų.
Mintys, mintys, mintys – tūkstančiai, milijonai minčių skriejo Oksanos galvoje. Kaip elgtis toliau? Kaip? Išvaryti? Stengtis padėti, paguosti? Galų gale, kokios jo mintys? Ką jis ruošiasi daryti toliau? Baimės šešėlis praslinko merginos veidu. Klausimai, klausimai, klausimai... Daugybė klausimų be atsakymų. O kas toliau?
Tyla, trukusi neilgai, jiems abiem pasirodė amžinybe. Pagaliau Oksana, kol kas pati nesuprasdama savo veiksmų, tarytum jai kažkas būtų įsakęs ar pakuždėjęs išeitį į ausį, priėmė, jos manymu, tinkamiausią sprendimą. Ji vėl prigludo prie Asto savo šaltu, dabar jau nuo susijaudinimo virpančiu kūnu ir lyg nieko nebūtų nutikę, lyg nebūtų išgirdusi baisios pasakos epilogo, pratarė savo įprastu, mielu balseliu:
– Astai, eime į pirtį, nusimaudysim, sušilsim... Man darosi šaltoka...
Tai buvo tikrai puikus sprendimas, nuostabus atsakymas į visas mintis, kurios tebesimaišė jų galvose; atsakymas – neteisiantis ir neteisinantis, o besąlygiškai priimantis tai, ką siuntė jiems likimas.
– Tu teisi, – giliai atsidusęs, tarytum apsidžiaugęs sprendimu, nuo kurio priklausė visas jo gyvenimas, sutiko Astas. Jis užsirūkė ir ištiesė degantį žiebtuvėlį merginai. Pridegęs jai cigaretę, pridūrė: – Po to išgersime...
– Ir tu man dar ką nors papasakosi... – vėl pati nebesuprasdama savo žodžių prasmės, pratęsė Asto pasiūlytą mintį Oksana. Lyg ieškodama tinkamų žodžių ji minutėlę patylėjo ir galiausiai radusi, pridūrė: – Apie save... Man tikrai labai įdomu...
Jie atsistojo. Astas ištiesė merginai ranką ir padėjo išlipti iš siūbuojančios valties. Du žmonės, tamsoje tapę šešėliais, tvirtai susikibę už rankų, nuslinko pirties link. Laikas nuo laiko, kaip tolimo gaisro pašvaistė, dangų nušviesdavo akinančio žaibo blyksniai. Žeme ritosi griaustinio kanonados. Jos drebino tylą ir grasino neramia naktimi, tokia baisia, kokie baisūs kartais būna žmonių likimai.

Astas sėdėjo priešais Oksaną plačiame priepirtyje ant patogaus medinio suolo ir gurkšnojo šaltą alų. Įraudę jų veidai bei kūnai bylojo, kad jie ką tik puikiai išsivanojo pirtyje. Nusiplovę visą miesto purvą, visas dulkes ne vien nuo kūno, bet ir nuo sielos, jie tapo švarūs it ką tik gimę vaikai. Kad nesušaltų, drėgną galvą Oksana apsimuturiavo didžiuliu rankšluosčiu, kuris panėšėjo į čalmą, kokias nešioja rytietės moterys. Užsimetusi ant nuogų pečių Asto striukę, mergina mėgavosi jos šiluma ir svetimu vyriško prakaito kvapu.
– Tau nešalta? – ji jau kelintą kartą klausė Asto, kuris iš pirties net kelis kartus bėgo į ežerą maudytis, o dabar sėdėjo pusnuogis, tik rankšluosčiu apsirišęs juosmenį. Oksana stebėjosi, koks jis užsigrūdinęs, sportiškas; ji gėrėjosi raumeningu, tatuiruočių bei randų išgražintu kario kūnu, tačiau Astas į tai nekreipė dėmesio ir jos klausydamasis tik šypsojosi.
– Ne, – purtė jis galvą, – man visiškai nešalta. Man gera...
Astas jautė, kaip jo gyslomis liejasi keista palaima, teka pulsuojančiomis gyslomis, sklaidosi po visą kūną, kaitina ir įkyriai neduoda ramybės mintims.
„Mistika, – be paliovos jo galvoje skriejo mintys. – Pana, pirtis, alus, aplink keista ramybė... – Ir niekaip negalėdamas patikėti tuo ką įgijo, Astas purtė galvą vis kartodamas pats sau: – Nesąmonė, nesąmonė, nesąmonė... O kur tie prakeikti metai? Sapnas? Nė velnio! Jie buvo, jie liko mano atminty, arba aš išprotėjau...“
Pripratęs prie kasdienių minčių, kad pasaulis skęsta kraujyje, kad paraku kvepia net gėlės, žydinčios ryškiai raudonai, tarytum būtų suteptos krauju, kad žmogus žmogui priešas ir vienas kitam tenori mirties, jis tapo visiškai atitrūkęs nuo pasaulio, kuriame dar išliko vieta žmogiškumui, nes jame nebegalioja laukinio pasaulio įstatymai: akis už akį, ranka už ranką, kraujas už kraują. Vendeta, kraujo kerštas, mirtis tam, kas pakėlė ranką prieš tave, prieš tavo artimą, prieš tavo valią ar tikėjimą. Visiškai nesvarbu, kas jis – brolis ar tėvas, motina ar sūnus. Tenai yra tik priešai ir savieji – savieji, kurių tarpe irgi gali atsirasti priešų, todėl pasitikėti galima tik savimi. Begalinė įtampa, kova ir išdavystė. Karas ne visuomet būna garbingu. Kartais jame laimi net išgamos. O dabar, taip staiga ir netikėtai viskas pasikeitė... Kol kas Astui tai patiko, bet jo sielai jau kažko nebeužteko. Ištrūkęs iš pragaro ir trumpai pasisvečiavęs rojuje, jis vėl žvalgėsi pragaran, nes pragaras viliojo, traukė, siurbė kaip didžiulė dėlė, kartą ir visiems laikams giliai įleidęs čiulptuvus į jo vidų, jo širdį, niekaip nebenorėjo paleisti.
Ilgai Astą stebėjusi, pagaliau Oksana nutraukė per ilgai užtrukusią tylą.
– Tau gera? – atrodo nepatikėjusi, paklausė ji.
Astas pažvelgė į merginą, trūktelėjo vis dar įraudusiais pečiais, gurkštelėjo keletą gurkšnių alaus ir pastatęs butelį ant grindų, paėmė vėsią merginos ranką.
– Tu mėgsti dalinti kitiems savo gėrį? – paklausė jis. – Oksana, tu tikrai labai gera. Tikrai, aš neklystu. Neveltui tave taip gyrė teta Genė. Tačiau suprask, aš tau nereikalingas. Aš ne toks kaip kiti, kaip, pagaliau, tu. Aš iš kitokio gyvenimo, kuris kartą pagriebęs, daugiau nebepaleidžia. Aš gyvenu kitaip, mąstau kitaip, netgi myliu kitaip. Kam aš tau? Suprask save – galbūt suprasi ir mane.
– Iš kur tau žinoti kaip aš gyvenu, Astai? – Oksana atrodė pyktelėjusi. Ji pati nežinojo kodėl. Galbūt tai tebuvo keistų praėjusios paros nuotykių  atgarsis. Mergina jautėsi truputį pavargusi nuo netikėtai užplūdusių jausmų, netikėtų ir netgi varginančių įspūdžių. – Kartais man taip trūksta paramos, trūksta žmogaus, kuris patartų, paguostų, ištiestų pagalbos ranką. – Ji suprato, kad vėl skundžiasi, tačiau tai buvo moteriška ir vargu, ar teisiama. – Kartais būna, jog džiaugiuosi vienatve, esu nepriklausoma, pati sau šeimininkė. Bet, matyt, toks jau sutvėrimas tas žmogus. Būna ir tokios dienos, kada vienatvė nežmoniškai smaugia. Žmogui būtina mylėti ir būti mylimam, rūpintis kažkuo, ir žinoti, kad rūpinamasi juo. Mylėti... O ką? – Oksana liejo širdyje susikaupusias mintis. – Aš jau nebe mergiotė ir man nebe šešiolika, o dvidešimt šešeri. Kitos mano amžiaus moterys seniai gimdo vaikus. O aš viena... Nei šeimos, nei vaikų, nei... – Ji nutilo. Pagaliau suradusi tinkamą žodį, pridūrė: – Nei ateities.
Astas nusišypsojo.
„Ateities? – pagalvojo jis. – Naivuole, tu tiki ateitim. O kur mano ateitis? Kur ji? Liko praeity? Tu negali man skųstis savąja, nes nieko nežinai apie manąją.“
Turbūt tai buvo Asto minčių tąsa. Garsiai jis pasakė:
– Tu myli vaikus? – Astas vėl glostė merginai ranką, šią silpnybės akimirką, berods, norėdamas jai suteikti stiprybės.
Oksanai tikrai šito reikėjo. Ji jautė vyriškų rankų šilumą ir magišką jų galią. Tiesa, jos buvo dar beveik svetimo žmogaus, tačiau Oksana jau ne kartą suspėjo pagalvoti, jog keista, kad šis žmogus taip greit tapo jai mielu, artimu ir savu. Šios rankos – glamonėjančios, glostančios, atrodė esančios tokios pažįstamos, geros ir nepakeičiamos, todėl ji niekaip negalėjo patikėti, kad jos gali būti suteptos krauju, kad sugeba žudyti ar daryti kažką bloga, nes jai jos atrodė idealiomis, tveriančiomis vien gėrį.
– Turbūt, – nusišypsojusi atsakė Oksana. – Aš juk mokytoja – privalau juos mylėti. Mylėčiau ir savus, – ji dar sykį šyptelėjo, – bet kol kas šių jausmų tenka atsisakyti. Ir apskritai, argi galima nemylėti vaikų?
– Nemylėti? – Astas žvelgė kažkur, merginai pro šalį, į sieną už kurios trankėsi griaustinis. Ant pirties stogo savo šokį jau šoko lietaus lašai: čeženo, beldėsi, prašėsi įleidžiami. – Nemylėti? – Pakartojo jis. – Taip, galima ir nemylėti... – padaręs sau svarbią išvadą, pagaliau reziumavo Astas.
Įsiklausęs į lietų, jis panoro jame paskęsti. Basa koja nedažytomis priepirčio grindimis Astas varinėjo nežinia iš kur atsiradusią beržo tošį. Staiga pažvelgęs į merginą, kuri nenuleido nuo jo akių, įdėmiai tyrinėjo jo veido išraišką, tęsdamas neužbaigtą temą, Astas prašneko vėl: – Tu dar visai jauna. Prieš akis visas gyvenimas. Tu graži ir nepriklausoma, gyveni didmiestyje, siūlančiame daugybę galimybių. – Primindamas visas vienišumo privilegijas, jis vėl guodė Oksaną. Persėdęs ant suolo, ant kurio sėdėjo mergina, jis apglėbė gležną jos liemenį apčiuopęs jį po savo šiurkščia, džinsine striuke, nepatikimai dengiančia nuogą kūną ir įsistebeilijo į gražų jos veidelį – įraudusį ir dar labiau rausvinamą blankiai šviečiančios, retkarčiais nuo griaustinio mirksinčios elektros lemputės šviesos. Dabar jie kalbėjosi žvilgsniais ir, berods, puikiai viens kitą suprato.
– Pabučiuok mane, – vis tik nesugebėjusi prašymo išreikšti žvilgsniu, sukuždėjo Oksana ir žavingai, siūlančiai atkišo Astui savo ištroškusias glamonėjančių bučinių, putlias, praviras lūputes.
Astas koja stumtelėjo pirties duris, kurios girgžtelėjo ir prasivėrė. Jam buvo karšta. Tebelijo. Pro praviras duris įsiveržė gaivinanti vėsa. Žaibo blyksniai iš tamsos traukė vėjo siūbuojamų medžių viršūnes, ežero lopinėlį, juodą, debesyse skendintį dangų.
Jų lūpos susiliejo bučinio ekstazėje. Kaip du nepatyrę paaugliai, ištroškę romantikos ir meilės, genami aistros ir nenumaldomų jausmų, jie nebegalėjo atsisakyti viens kito.
Griaustinis palengva tolo, traukėsi. Jo dundesys silpo ir tilo, nusiritęs į tamsą – nebegrįžo aidu, bet vis dar priminė neseniai buvęs visagaliu, drebinęs žemę, bauginęs ir galėjęs negailestingai žudyti.
Pagaliau Oksana švelniai atstūmė Asto galvą, nutraukusi nesibaigiantį bučinį.
– Apsirenk, sušalsi, – vos girdimai sukuždėjo ji pasikartodama, bet nepaleidusi iš rankų jo galvos – tik tarytum susigėdusi, pabandė jausmų eigą pasukti kita linkme, tačiau gailėdamasi nutraukto bučinio, ji laukė, svajojo apie jo tęsinį.
– Man karšta. – Astas šypsojosi. – Tu degini kaip ugnis.
Standžiai juosęs merginos galvą rankšluostis nuslinko žemyn. Drėgni, sulipę plaukai išsidraikė ant jos pečių, lipo prie veido. Astas atsargiai, lyg neišdrįsdamas prisiliesti, nubraukė plaukų sruogelę nuo Oksanos skruosto ir vėl pabučiavo ją, tik dabar trumpai, tėviškai. Jis pajuto, kaip pusnuogiu merginos kūnu, galbūt nuo karštų jo lūpų prisilietimo, o gal nuo besiveržiančios pro praviras duris vėsumos, nusirito virpulys. Asto rankos, apglėbusios ir glamonėjančios švelnų jos liemenį, akimirksniui sustingo, nurimo. Tačiau neilgam. Staiga jis paėmė už atlapų striukę ir nutraukė ją nuo Oksanos pečių. Ji nuslydo žemyn ir nukrito ant grindų, palikusi merginą visiškai nuogą. Kaip plunksnelę, Astas pakėlė Oksaną ant rankų ir paklusnią, niekam nesipriešinančią, tik geismingai užmerkusią akis, įnešė į nesuspėjusią ataušti pirtį.
– Dieve, kaip man gera, aš laiminga... – Iš pravirų merginos lūpų sklido į dejonę panašūs žodžiai. – Tu demonas... Tu gundytojas...
Oksanos skruostai liepsnojo ugnimi. Ji nejuto nieko: nei sunkaus, dar įkaitusio pirties oro, nei kieto, medinio gulto, ant kurio įnešęs paguldė ją Astas. Tebuvo tik rankos, kurios slinko it styga įsitempusiu jos kūnu. Jos glamonėjo liemeniu, lietė krūtis, leidosi kojomis; ir lūpos – jos sekė paskui stebuklus tveriančias rankas, ir be paliovos bučiavo, bučiavo, bučiavo – skverbėsi į kiekvieną jos kūno įdubą, sliuogė iškilimais, čiuožė jo lygiu reljefu. Oksana nebesidrovėjo nuogumo. Anaiptol, ji norėjo šito, svajojo, troško – nebe dabar, o jau seniai, daug anksčiau, dar tada, kuomet jie vanojosi pirtyje. Tačiau tada į ją Astas nekreipė jokio dėmesio, atrodė esąs šaltu ir neprieinamu. Galbūt jis tausojo save ir ją, nes žinojo – ateis ši dangiškos palaimos valanda, o gal tik erzino ir stengėsi joje sukelti dar didesnį norą mylėtis. Galbūt... Ir mergina neapsiriko, nenusivylė ir tapo su kaupu apdovanota, nes vėl pajuto šio vyro jėgą, jo magišką meilės aurą. Ji pasijuto laiminga. Bent jau kol kas, gal laikinai, bet dabar, pasinėrusi į Amūro dovanojamas dieviškos laimės akimirkas, Oksana visiškai negalvojo kas bus paskui, rytoj, poryt, o gal net tuoj pat, po to, kada jie baigs mylėtis. Jų lūpos vėl susitiko ir jie bučiavosi visą amžinybę, praradę laiko prasmę ir jo tėkmės jausmą. Jų kūnai neatskiriamai susiliejo į vieną visumą, į vientisą masę ir raitėsi pasiekę ekstazės aukštumas.
– O, Dieve! – Iš merginos lūpų veržėsi malda, dejonė ir nebeišreiškiamos palaimos žodžiai. – Tu geras... Tu toks geras... Tu stebuklas... Angelas... Man gera, Astai, gera!
Lietus tebelašnojo, tebedulkė. Nepermatoma naktis gaubė žemę. Nebebuvo nei ežero, nei miško, nei tetos Genės sodybos... Tamsa surijo viską. Tik jie, paneigę mirties juodumą, neišsigandę griaustinio trenksmų ir blyksinčio žaibo liežuvių, kaip vaikai, nenorį sušlapti ir sušalti, nerūpestingai bėgo vienas paskui kitą siauručiu, tamsoje sunkiai įžiūrimu takeliu į pirkią, viliojančią savo kaimišku jaukumu ir šiluma.
Teta Genė jau seniai miegojo. Jie tyliai įsmuko pro praviras, tarytum būtent jiems paliktas neuždarytas duris, užrakino jas ir iš tamsaus prieangio, ant pirštų galiukų, nenorėdami sudrumsti tylos, šmurkštelėjo tiesiai į jiems paruoštą didžiulį svečių kambarį, kuris buvo kitame namo gale, visai skyrium nuo kitų kambarių.
Astas stabtelėjo kambario vidury ir pilna krūtine įkvėpė oro, kuris kvepėjo drėgme ir kaimiška pirkia. Aukšta, plati dvigulė lova, apvalus stalas gražiai raižytomis kojomis, keletas nebenaujų kėdžių, juoda, senovinė spinta, senas, nespalvotas televizorius, kuris kiek keistai atrodė šių retro baldų draugijoje. Tamsios, storos, namuose austo audeklo užuolaidos patikimai užstojo langus nuo išorinio pasaulio žvilgsnių.
Nei iš šio, nei iš to, Astas prisiminė vaikystę. Veidų nebuvo, nesimatė – juos seniai sugraužė laikas. Liko tik kvapai – malonūs kaimo pirkios kvapai, dvelkią jaukumu, šiluma bei drėgme, blogai vėdinama patalpa ir pelėsiais. Senelių namai, kur dar visai mažą jį nuveždavo motina ir palikdavo močiutės priežiūrai.
Spragtelėjo elektros jungiklis. Oksana įjungė šviesą, priėjo prie Asto ir apglėbė jį, tarytum bijodama, kad šis gali dingti kaip jos išsigalvota vaizduotės vizija, kaip dingsta sapnai išaušus rytui, kaip išnyksta svajos pažvelgus į realų gyvenimą.
– Nejaugi tikrai yra meilė iš pirmo žvilgsnio – akla ir negailestinga? – pakuždom, tarytum bijodama, kad ją kažkas išgirs, pratarė mergina.
– Tau gera? Tu laiminga? – Astas atmetė merginos galvą truputėlį atgal ir įsistebeilijo į rusvas jos akis. – Atleisk, nenoriu pasirodyti storžieviu, bet perspėjau tave, prašiau – nereikia jausmų. Tu negali manęs įsimylėti, negali mylėti, nes atsakyti tuo pačiu tau negaliu. Jei leisies užvaldoma jausmų, paskui vėl kentėsi. Kam? Aš nenoriu šito. Mūsų santykiai turi baigtis vien seksu, pasimylėjimu, ir daugiau niekuo. Suprask...
– Bet ... kodėl?.. – Oksana negalėjo ir net nenorėjo šito suprasti. – Kodėl? Kodėl mes negalime būti drauge? Suprantu, mes neseniai susipažinome, bet tu jau kurį kartą kategoriškai tvirtini, kad mes nebūsime kartu. Astai, kodėl? Tu sugebi nuspėti ateitį?
Astas nusišypsojo, paleido merginos galvą ir priėjęs prie lovos atsisėdo ant jos, paskendęs minkštame pūkų patale.
– Oksana, tu kada nors buvai kalnuose? – paklausė Astas šalia jo į pūkinį patalą nusileidusią merginą. Klausimas atrodė keistai ir, berods, niekaip nesisiejo su ką tik vykusiu pokalbiu. Oksana papurtė galvą.
– Kalnai traukia žmogų, – tęsė Astas, bandydamas paaiškinti savojo klausimo prasmę. – Kartą kalnuose pabuvojęs, žmogus tampa nuo jų priklausomu. Jie traukia nepaaiškinama jėga ir tu privalai grįžti. Privalai, nes kalnai tampa gyvenimo prasme, jo esme. Karas – tai kažkas panašaus į kalnus. Jis irgi, kartą pagavęs – traukia ir nebepaleidžia ne tik savo praeitim, bet verčia jį įtraukti į ateitį. Aš karys, Oksana. Pasaulyje, kuriame gyveni tu, tokiems kaip aš vietos nėra. Čia aš sunyksiu, uždusiu, dingsiu. Juolab, kad rankose moku laikyti tik ginklą. O čia duoną užsidirbti reikia kažkaip kitaip. Prie savo praeities grįžti nenoriu; tai nėra taip paprasta, o gal net neįmanoma. Tavajam pasaulyje, Oksana, tokio, kokiu esu aš, nevertina niekas. Nevertina ir netgi smerkia, neapkenčia. – Astas nutilo ir atsilošęs, atsidrėbė skersai lovos.
– Tu turi tėvą, motiną? – pasinaudojusi pauze, paklausė Oksana.
– Tėvą? Motiną? – pakartojo Astas, žvelgdamas į didžiulį, pilką vorą, palubėje rezgantį voratinklį. Jis irgi laukė savo aukos. – Nežinau... – tęsė jis. – Aštuonerius metus nieko nemačiau. Buvo... Buvo motina, kuri nelabai mane mylėjo. Buvo tėvas, kuris pastoviai gėrė ir grįžęs namo girtas, kėlė skandalus. Buvo sesuo, berods, dviem metais jaunesnė už mane, su kuria mes sunkiai rasdavome bendrą kalbą, nes nuo pat vaikystės tapome per daug skirtingais ir, turbūt, per daug skirtingai mus auklėjo. Tačiau visa tai buvo. Kažkada... Labai, labai seniai...
                      – Per visus tuos metus tu nė karto neparašei jiems, nepaskambinai? – Oksanos balse suskambo nuostaba.
Astas tylėjo, atsisėdo, užsirūkė.
„Kam rausiuosi tose senienose? – Ši mintis jam nedavė ramybės. – Kam? Mano praeitis seniai mirė. Kokį velnią čia paistau? Ir dar kam – šitai mergšei. Jai kam tai?.. Beprotnamis... O aš iš jo ištrūkęs psichas. Kam...“
Jau labai seniai Astas pamiršo savo praeitį, artimuosius, gimtus namus. Kam jie? Juk apie jį irgi visi seniai pamiršo. Jis buvo ir dingo – be žinios, o tai, beveik tas pats, kaip mirė. O apie mirusiuosius pamirštama. Anksčiau ar vėliau – pamirštama, nes kitaip, gyvenimas taptų per sunkiu ir beprotišku. Taip, Astas galvojo, kad grįžęs vis tik aplankys savo gimtus namus. Tik ar laukia ten kas jo? Ar dar gyvi tėvai? Todėl Astas daug kartų abejojo, ar verta grįžti, kartą viską palaidojus po nenumaldomai lekiančio laiko dulkėmis. Ar verta? Verta. O gal ir verta? Paskutinįsyk!
– O kam rašyti? – pagaliau prašneko jis, vėl atmetęs abejones. – Apie ką? Kad aš žudau? Negi galima tuo girtis, didžiuotis? Ar verta žinoti seniems, ligotiems tėvui su motina, kokiu šaunuoliu tapo jų sūnelis? Jis žudo, šaudo, pjauna, kankina!... Jis pats velnias. Sutverdami vaisių, tėvai vargu ar pranašavo jam tokią ateitį. O gal meluoti? Puikiai gyvenu, dirbu, sutaupysiu babkių ir atvažiuosiu, aplankysiu...
Ką Oksana galėjo atsakyti į šiuos Asto žodžius? Ji nežinojo, nes pirmąkart susidūrė su tokiu sudėtingu gyvenimu, likimu, ir, kol kas, nesiėmė nei teisti, nei teisinti, nors jos galvoje vis viena netilpo, kaip sūnus gali nepranešti tėvams bent jau esąs gyvas – trumpai, keliais žodeliais, be smulkmenų ir paaiškinimų. „Aš gyvas, dar nelaidokit manęs.“
Oksana susirietė į kamuoliuką, nugara atsirėmė į medinį lovos galą, tapdama mažyte, trapia būtybe, reikalaujančia dėmesio ir atsargaus elgesio. Nors ji vėl nelabai tikėjosi išgirsti atsakymą, bet, jau pakankamai daug sužinojusi dar labiau įsidrąsino ir vėl uždavė ją neapsakomai dominantį klausimą:
– Astai, kur tu kariavai?
Suraukti antakiai ir ant kaktos atsiradusios raukšlės bylojo, kad jis vėl svarsto ar verta tęsti neatsargiai paliestą temą, tačiau pagaliau vis tik atsakė:
– Daug kur. Pasaulis platus, Oksana, ir jame vyksta daug karų. Labai daug. Daug žmonių kenčia, daug žūsta – pastoviai, kas valandą, kas minutę, kas sekundę... Tai realus gyvenimas – ne filmo kadrai, ne siužetai, kuriuos rodo televizoriaus ekrane, ne išgalvoti laikraščių straipsniai... Karas bei mirtis būna tikrais, o ne vien iš mokyklinių vadovėlių. Tikri, ir – dabar, esamajam laike, o ne kažkada, seniai, seniai, kuomet kovojo Hitleris su Stalinu. Šie lyderiai buvo, o dabar yra kiti, kur kas baisesni už juos, baisesni ir žiauresni, nes visas pasaulis tapo daug žiauresniu ir beprotiškesniu. Prarastąja karta buvome ne vien mes. Prarastoji karta ima valdyti pasaulį ir todėl pasaulis pradeda prarasti žmogiškumą. – Ir jau beveik pilnai atsakęs į klausimą, pridūrė: – Ilgiausiai užsibuvau Ičkerijoj. Mus puikiai šiam karui ruošė. Buvome jėga... Rusai iš tolo mūsų bijojo...
– Dieve, netikiu... Astai, nejaugi tu gali užmušti žmogų? – Patenkinusi smalsumą, Oksana skubėjo tęsti apklausą. – Štai šiomis rankomis?.. – Mergina lietė Asto rankas, glostė jas, tyrinėjo delnus ir ieškojo ant jų likusio kraujo žymių, ieškojo įkalčių. Ji niekaip nesugebėjo patikėti, kad žudiko rankos gali būti tokios švelnios ir mielos.
Duslus Asto juokas sudrumstė tylą. Po jo sekė toks pat duslus ir visiškai pasikeitęs balsas, nuo kurio Oksana krūptelėjo.
– Taip, aš galiu užmušti žmogų. Galiu užmušti bet ką. – Jo balse suskambo keistas išdidumas ir neginčijamas pasitikėjimas savimi, rodantis, kad šis žmogus didžiuojasi tuo, ką gali. – Manęs nesulaikys niekas, nes jau seniai tapau žudymo mašina, robotu. Todėl ir nenoriu, ne – negaliu likti čia, šitam pasauly, nes čia karo nėra. Čia aš tik žudikas, niekingas, smerkiamas ir nevertas gyventi, o kare – aš didvyris ir visai nesvarbu kieno pusėje – teisiųjų, pavergtųjų, ar engėjų ir užkariautojų. Žudant be idealų, žudant be idėjų, tai visiškai nesvarbu, nes tu net negalvoji, kam tai darai. Sentimentams vietos nelieka. Yra mirtis ir laukinis išlikimo instinktas.
Mergina paleido Asto ranką, lyg išsigandusi ir norėdama pasislėpti, dingti, pabėgti nuo šių baisių žodžių, šio žmogaus, ji dar labiau susigūžė. Tačiau Oksana jautė, koks jis bebūtų, jai jis atrodė mielas ir traukė keista, nepaaiškinama jėga; šalia Asto mergina jautėsi saugi ir niekieno nepasiekiama. O šios paslaptys, kurias vieną po kitos jis patikėjo jai, visai atsitiktinai sutiktam žmogui, tebuvo kažkas labai tolimo ir netikro, kaip kadrai iš kažkada matyto filmo, ar bebaigiąs iš atminties išnykti perskaityto detektyvo siužetas.
Oksana atsitiesė, ištiesė užtirpusias kojas ir atsigulusi, padėjo galvą Astui ant kelių. Jis paglostė švarius, pūkinius jos plaukus ir pasilenkęs, vėl mėgavosi pavasariniu lietumi kvepiančių plaukų aromatu.
– Nebijok manęs, – supratęs, kokiu baisiu žmogumi galėjo pasirodyti, bet norėdamas nuraminti merginą, taip aklai ir besąlygiškai juo tikinčią ir jam atsiduodavusią, pagaliau ištarė Astas. – Kartais aš moku tapti geru. – Jis šyptelėjo. – Tačiau pakaks vieno vienintelio tavo žodžio ir aš išeisiu, paliksiu tave. Galbūt taip bus daug geriau...
Mergina stipriai papurtė galvą ir apglėbė jo kojas, atmesdama visas mintis apie jų išsiskyrimą, kurios jai pasirodė labai kvailos.
– Ne, pasilik, neišeik, – paprašė ji. – Nežinau kodėl, bet pasilik. Suprantu, tai ką pasakoji, man negalėjo prisisapnuoti net baisiausiame košmare. Keista, bet aš neišsigandau nei tavo pasakojimų, nei tavęs. Anaiptol, šalia tavęs jaučiuosi esanti visiškai saugi. – Oksanos mintys išliko padrikos. – Papasakok dar ką nors. Man taip įdomu, – paprašė ji.
– Bet, – Astas norėjo kažką sakyti, tačiau nutilo, kažką apgalvojo neatitraukęs nuo merginos žvilgsnio ir sukaupęs visas mintis, pratęsė sakinį, – jau naktis. Tu dar nenori miego?
– Rytoj sekmadienis, išsimiegosim, – Oksanai norėjosi kuo ilgiau pasimėgauti šio vyro artumu, jo žodžiais, žvilgsniais, jo kvėpavimu, prisilietimais, pagaliau, atsivėrusiu jo atvirumu. – Astai, kodėl tu išvykai? Tu ieškojai darbo? – Mergina nelaukė. Ji skubino pasakojimą, nes taip daug buvo neatsakytų, ją dominančių klausimų.
Bet šįsyk Astas neatsakė – užsirūkė ir ištiesė pridegtą cigaretę Oksanai. Po to paėmė kitą ir prisidegė sau.
– Keista, – šyptelėjęs pratarė jis, visai nutoldamas nuo temos, – kodėl mokytoja rūko, geria alų ir samanę, mylisi su svetimais vyrais? – Astas koketavo, žaidė su Oksana, jusdamas nė kiek ne mažesnį malonumą nei ji, nes surambėjusi jo širdis troško meilės, gėrio, grožio, kad galėtų nors truputį pailsėti, atsipalaiduoti; jai reikėjo šilumos, kad nors šiek tiek atitirptų ją aptraukę ledai. – Oksana, tu juk privalai savo mokinukams rodyti pavyzdį. O ką darai tu, mokytoja-palaidūne? – Jis mėgavosi merginos kūnu, vedžiojo juo pirštu, glostė stengdamasis neapeiti nė vieno jo iškilimo ar įdubimo, slinko jo vingiais ir tiesiosiomis.
– Bet mokytoja juk irgi žmogus. – Galėjai pagalvoti, kad Oksana teisinasi. – Mokytoja irgi turi savo asmeninį gyvenimą, taip pat nori mylėtis, nori atsipalaiduoti ir išgerti. Nejaugi tai blogai? Kitaip galima išprotėti nuo pasiutusio gyvenimo ritmo monotoniškumo. Dabar juk mokiniai manęs nemato. Mokykloje aš visiškai kitokia.
– Ak, šit kaip, gražuole, tu dar ir dviveidė. – Astas šypsojosi. Jis tebežaidė, provokavo, bandė pajuokti, pasityčioti, bet ne piktai, o švelniai, vaikiškai.
– Ne, Astai, ne – tu klysti. Aš ne dviveidė. Mano supratimu, viskam yra savo vieta, savo laikas, savo ribos. – Oksana suprato, kad su ja flirtuojama, tačiau niekaip negalėjo atsikratyti savo perdėto rimtumo. – Mokykla – darbas, o po darbo – mano asmeninis gyvenimas ir gyvenu jį taip, kaip man sako manoji širdis. – Ir pagaliau, sugebėjusi šyptelti, pridūrė: – Aš juk nevaikštau miesto gatvėmis nuoga...
Išsitiesęs ant minkštos lovos, Astas paskendo minkštame, pūkiniame čiužinyje, atsiekęs apglėbė merginą ir prisitraukė ją prie savęs taip, kaip vaikas prieš miegą prisitraukia minkštą, mylimą žaisliuką. Trumpai pabučiavęs išdavikiškai prasiskyrusios suknelės apnuogintą Oksanos krūtinę, jis pratarė:
– Ką gi, smalsuole, klausyk. Tu nori išgirsti mano išpažintį? Nori pabūti kunigu ir atleisti man mano kaltes? – Astas uždėjo ranką merginai ant krūtinės, tarytum tai būtų biblija, kuriai jis prisiekia ir lyg prašydamas atleidimo pas patį poną Dievą, pridūrė: – Gaila, bet tu tik mokytoja. Vargu ar atliksi šventiko pareigas. Būtum bent jau rašytoja – galbūt neblogą romaną apie mane parašytum.
Lauke vėl lijo. Lietaus lašai barbeno į skarda dengtą palangę, į lango stiklą, niūniavo savo liūdną nesibaigiančią dainą, kuriai pritarė atlekiančio vėjo gūsiai. Nebesimatė žaibų, nebedundėjo griaustinis. Naktis gaubė žemę, apklojusi ją juoda, gedulinga skraiste ir plačiai išžiotais nasrais prarijusi egzistavusią gyvybę. Ji leido savo šaknis, šakojosi, visai pamiršusi apie savo pabaigą, apie rytinę mirtį. Ir taip kasnakt, ir taip kasryt...
„Kodėl jai patikau? – Astas žiūrėjo į Oksaną ir negalėjo rasti atsakymo. – Kodėl? – Jis neslėpė nuo savęs, kad tai jam buvo malonu, tačiau suprato tolimesnės padėties beviltiškumą. – Neturiu teisės. Ne, ne, ne... – Astas neigė bet kokią jų santykių ateitį. – Ne, negaliu šiai naivuolei leisti save pamilti. Neturiu teisės nuvilti. Tačiau kaip nuo šito išsigelbėti? Kaip? Kaip pabėgti? Tai kur kas sudėtingiau nei išlikti gyvu žiaurios kovos lauke. Kvailystės... Kaip?“
Kaip, jei visa tai tik laikina, visa tai seniai prarasta ir grįžo tik trumpam, atsitiktinai, visai ne tam, kad mylėti ar būti mylimu, o tam, kad vėl žudyti, keršyti, vykdyti duotą priesaiką ir dingti, dingti be žinios, dingti jau visiems laikams. Meilė ir mirtis! Tokie nesugretinami dalykai. Tai Astas gerai žinojo: iš patirties, iš praeito gyvenimo etapo. Tačiau dabar meilė ir mirtis vėl gretinosi, vėl pynėsi jo kelyje, ėjo šalia kaip dvi kreivės, kurios anksčiau ar vėliau neišvengiamai privalėjo susikirsti. Meilė ir mirtis!
Oksanos akyse spindėjo smalsumo ugnelės. Ji stengėsi perskaityti Asto mintis, bet tai buvo veltui. Mergina laukė pasakojimo, pasakojimo-išpažinties, kol kas nelabai suprasdama, ką išgirs, bet laukė nekantriai ir geidė, kuo greičiau apie šį žmogų sužinoti visą tiesą, kad pažintų jį, kad galėtų jam padėti, pagaliau, kad sugebėtų mylėti – visai nepriklausomai nuo to, kokia ji, ta karti tiesa bus. Deja, Oksana nežinojo, kas tai yra meilė ir mirtis...