Nepalik manęs vieno
Prie praviro lango,
Nes kūnas šiandieną
Ramybės neranda.

Ir aš bijau,
Kad net nepamąstęs,
Išeisiu tuojau
Į tolimą kraštą.

Savo sukurtą
Plyta į plytą,
Jausmais užburtą,
Mintim pastatytą.

Kur vėjai lapų
Dar nenugurino,
Ir nesimato
Prakeikto rudenio.