Tik Jums skiriu šitų žodelių vėrinį,
surištą jausmų ir ilgesio gija.
Pakabinu minčių perliukų skambesį
po vieną posmelių įvėrimuose...

Norėtųsi visus apgaubti suplyšusia
daug mačiusia gyvenimo skraiste,
kuri pro savo kiaurą rimą košia
ir šiurpina net sau neatskleista tiesa.

Teleidot žvilgsniu priartėti prie kūrybos,
Išsaugoti, kol gyvas, svajones ir viltis...
Vaizduotėje aš jus iš šonkaulio nusikaliau
Kaip moterį kadais su šypsena žavia...

Kaip gaila, kad nespėjau prisiliest ranka.
Tegu nudegt ir suanglėti pirštams tektų,
Ir vėl aš pasirinkčiau lėtą laužo liepsną,
Kad kuo ilgiau liepsnočiau mintyse...

Nuvykite mintis apie negrįžtamai nubėgusį
ir sunkmetį, ir laiką, ir neišnaudotas galimybes...
Nors skaitote, dar kartą atsimerkite,
Juk Jums dar viskas prieš akis...