Ūžauja už lango piktas vėjas.
Kaukia, švilpia, drasko langines.
Tu užkūrei židinį atėjęs –
Man taip gera būt šalia tavęs.

Atšvaitus atspindi tavo akys.
Traška malkos židinio ugny.
Tylime, bet širdys mūsų plakė
lyg viena. Klausyki, ar girdi?

Liepsnos šoka nuostabiausią šokį,
rankoj vyno taurė sklidina,
gera taip sėdėti ir svajoti –
žavi mus melodija sena.

Muzikos garsai užlieja tamsą
ir visas slapčiausias kerteles.
Girdžiu tavo tylų, švelnų balsą:
Na, mieloji, pakeliam taures.