Pastalėje po trupiniais jau snaudžia susirangęs kelias,
Ne vieną buvusį namiškį galop pavertęs aitvarais.
Kadais čia gimusi mintis su dūmeliu į dangų kelias
Ir teška rudenio lietum po stogo skliautais atvirais.

Nečiauška čia jauni balsai.Vos kruta nevalyvas darbas.
Ir laiko prakeiksmas žymu - kaip pūdantis lubas vanduo.
Užmiršo švenčių pyragus kamaroj užsiglaudę skardos.
Koks tuščias veiksmas naudą imti, tačiau kitiems jos nebeduot.

Kalta ir aš, kad šie namai iš lėto virsta mauzoliejum,
Nes čia mirties kasmet daugiau ir vis mažiau žmonių gyvų.
Pelyja seniai pagiežingi viens kito niekad nemylėję
Ir snaudžia kelias susirangęs ne po altorium, po stalu.