Šitiek lapų aplinkui sukasi ratais,
kiekvienas su savo istorija, nuo
taško a į b ar zet lygiomis
trajektorijomis mano kūnas išlaša,
kai prisiliečiu prie oro tylioje transo
būsenoje – kapsi kapsi – lig ryto ar vakaro.
Kojas praskėski plačiau – nebetelpu
šioje hipnozėje. Vaiduokliais man
grįžta animus sutvirtėjęs iš persona
non grata į jaukią isteriją. Įsikibk
įsikibk į petį – mokysimės vaikščioti
žingsneliais mažyčiais į tamsų kambarį,
bijau kito ryto, įeiti bijau, kito alpulio
pagauta atsiduoti žinojimui.
Užmirštu savo kalbą iš naujo.

– Kalbėdama gydyki neviltį, mano Anna, –
patarė daktaras Brojeris.