Jau rugpiūtis ė`ja in pabaigų. Pa žolinei taip jėme dygt baravykai, kad nars vežimu vežk. Aidavam grybaut nat kelis kart par dienų. Jaunuose pušynėliuos daugiausia dyga juodagalviai, takie dručkiai, kad kotų su abiem runkam raikėja suimt, a galvas tai až tėvą kepurį didesnes. In dzūkiškus baltagalvius nat nedabojam. Su Untukėnais linktiniavam, katrie unksčiau atskels ir geriusias vietas pralėks. Pramegosi- tik kotus galė`si spardyt.
Viskas būt buvį gerai, ale va Juzokas ruošęs grįžt namo, - raikia ait makyklan. Buva labai liūdna, aba mes su juo labai susdraugavam. Nat jo uturkų perpratam. Anas tai buva linksmas, ava gyvint pas Untukus jam buva labai ingrįsi. Petrokas visų laikų šidijas iš jo dzūkavimą, a Untukienę jam valgyt duodava dažnai prarūgusių maslionkų, na ko anas viduriuodava.
Paskutinį dienų ganunt, kai atsboda mušt pikerį, Juzokas paskrapštis pakaušį saka:
-Žinat berniokai, sumislijau, kaip acsrakuoc su Petroku až jo ašerius ir letuvių uturkas pamakas. Va, kai anas papiet ais grybauc aš ažtaisysiu jam minų takių, kad dzūkelį prismins visam gyvenimui. Cik gaila, aš nemacysiu, arba pa piet mani veža namo. Ale mysliju, kad jūs padaboste ir, jei gyvenimi susciksme, man papasakaste. Cik dabokit, kad jūsų anas nepamatytų, a tai tadu galvos, kad tai jūsų darbas.
Anas nulakė Untuoną pūšynėlin, kur labiausia dyga baravykai, pre grybautajų takelia pa aglioti grait iškasę duobelį` ir nusmovis kelniotes ti prikrovę kakulią. Paskum un viršaus pasadiną unksčiau rastų gražų baravykų ir gražiai apdelioja samanėlam. Baravykas atrodę, kad ti ir išdygis.
-Va, saka, bus Petrokui davana na manį su maslionkini minu.
Atsisveikinam vyriškai, atsprašem, kad nepykt`, jei kadu viens kitų ažgavam ir išsiskiram.
Pa piet vėl pradardėja Untukas palungi su ratais ,-išvežę Juzokų. Buva teip želabna...
Ale atsiminem Juzoką minų, ir pas`ėmį kašeliotes išlakem abu su broliu neva grybaut. Nulakem ti, instaisem tunkiam ėglių krūmi ir laukiam, kadu atais Petrokas. A ėglią spygliai takie aštrūs, dūria kaip pasiūtį, ale kų darysi,- raikia kintėt. Laimei neilgai trūkus pasrode ir Petrokas. Aina sau grybaudamas, tai vienų tai kitų baravykiokų randa, ti da su pirštais pa samanas ir pušų skujas pamaiša, surada vienų kitų visai mažų, kaip žirnis. Uch, kaip pykam visų laik un jo až tų mišką knisimų. Kokia gi nauda iš to žirnią. Va, ryt būtų baravykas jau kaip raik...Ale matai pavydas jema, kad kitas gali rast. Nu tikri glušai.
Ale va, anas jau ir pre Juzoką minos. Pamaty`s gražų baravykų nat švilpteli. Pritupia, atsargiai, kad nenulaužt galvos, kiša pirštus pa kotu...Ir, raptum, matyt pajutis,kad ti kažkas slidu ir maž da šilta buva, ištraukia runkų, žiūri in parūdusius pirštus, paskui pauosta- smirdi....
A kad šoks trypt, rūgotis, runkų kratyt, paskui ėme jų trint in samanas. Patrina , pauosta ir vėl trina ale vis vien smirdi. Supratis, kad tai nemačys, apsdairydamas ar kas nemata, nuveja soželkan runkų mazgotis.
Tai mus išratavoja, aba čiut čiut galė`jam sulakyt juokų. Ėgliaus krūmas nat kilnojas, a ir spygliai nustoja dūrį. Kaip tadu iš juoką nepridarem in kelniotes, nesupruntu. Gerai, kad Petrokas nepadaboja mūsų pusen. Butum gavį ašerių ir mes.
Taip daugiau ir nesustikam su Juzoku, ir nepaprovijam, kaip sudirba jo mina. Nars ir smirdintis buva tas jo zbytkas, ale Petrokas buva nuspelnis tos smarves pauostyt.
Praė`jus keletui metų Petrokas patapa Petru, dideliu frantu, ulioja su baltu kostiumu, ir gundę mergas. Pasdarę mandagus ir geras vyras. Maž ir Juzoka pamaka mačija?
Pa poros desėtkų metų atvažiavus tėvišken, brolis rajaniniam laikraštėly parodę straipsnelį ape Juzokų, kad anas labai geras traktaristas ir šeip yra labai geras žmogus, paros vaikų tėvas.
Maž kaip nars daais lyg jo šitie mana provijimai ir primins basakojį vaikystį?....