Gera žinia?

- Tu mėgsti pieno plėvelę?
- Taip. Nu ir? Ir iš kur tu žinai? – paklausiau.
- Juk ji tokia. Brr... Susidaro ant karšto pieno. Fe, kaip tu gali tą plėvelę dėti į savo burną? But never mind..
- Iš kur žinojai?
Ir tada Ilzė papasakojo, kad mūsų motinos – draugės. O aš negalėjau patikėti. Tai mano mama nupirko Erikai (toks Ilzės mamos vardas) tas šlepetes. Pasirodo, mudviejų mamos susitiko visai atsitiktinai banke ar kirpykloje ir pradėjo pasakoti apie savo dukreles. Ką valgo, kaip rengiasi, mama išpliurpė Erikai net apie mano vaikystės traumas (taip pat ir apie pieno plėvelę)! Juk tai konfidencialu. Anksčiau tik retkarčiais pamatydavo viena kitą mokyklos susirinkimuose. Turbūt negalėsiu daugiau pažiūrėti Ilzės mamai į akis. Sėdėjau ant išblizgintų draugės kambario grindų, užmečiau akį į menkai strazdanotą riestą Ilzės nosytę (kiek pamenu, ji balino tas kelias poras strazdanų peroksidu), kilstelėjau kairę ranką, ketindama pasižiūrėti, kiek valandų. Prisiminiau, kad rankinis laikrodis sugedęs, todėl pasitikrinau kišenes, ieškodama telefono.
- Laikrodis ten, – parodė mostu Ilzė.
- „Ak taip“ – murmtelėjau. Žvilgt žvilgt, mirkt mirkt.
- Man jau turbūt laikas, juk žinai, reikia mokytis matematiką, o kur dar namų ruoša, – atsistojau, delnu lygindama kelnių raukšlę.
- Matiekos kontrolinis tik trečiadienį, – patikslino.
- Ai, man kaip žirafai – trečią dieną. Nesuprantu visai, – liūdnokai nusijuokiau. Ilzė man tikrai negali padėti, ji taip pat renka silpnus šešetus. – Ačiū už sultis, iki ryt.

Pastačiusi dviratį rūsyje, užsliuogiau laiptais į trečią aukštą. Namų raktų, deja, nepasiėmiau. Po akimirkos duris atidarė tėtis rožiniu chalatu. Vaizdelis juokingai graudus, bet šįkart patyliu. Jau maniau, jis mane, kaip visada, išbars, kad pasiimčiau raktus, bet ne. Tėčio nuotaika buvo pakili.
- Tu turėsi draugą, – šypsojosi. Man atvipo žandikaulis. – Ar atsimeni Dominyką?
- Ne, – mano dirbtinė šypsena privertė jį kalbėti:
- Kaip gali neprisiminti savo vaikystės draugo? Aš kalbu apie Juozo sūnų. Pamenu, kaip tu su Dominyku gražiai žaisdavai kaime.

Tėtis kalbėjo apie savo brolio sūnų, tai yra, mano pusbrolį. O aš  nenoriu pripažinti, kad jis man toks. Ir dar pirmos eilės... Jo nemačiau mažiausiai dešimt metų ir tikiuosi daugiau nepamatyti. Tas baltapūkis berniūkštis susijęs su mano vaikystės trauma. Ir ne šiaip susijęs, jis vienintelis to kaltininkas!

O buvo taip. Vasara, karšta diena. Atostogavau kaime. Viskas būtų puiku, jei ne Dominykas. „Žaidimai” su juo visada baigdavosi purvinais rūbais arba mažų mažiausia susivėlusiais plaukais. Klausučių kaimo sodyboje buvo daug avilių, o medaus Juozo šeimyna tikrai nestokojo. Aš vaikštinėjau kieme, kai iš už nugaros iššoko Dominykas ir užpylė ant manęs kibirą skysto geltono glitaus medaus! Pusbrolis yra šiek tiek vyresnis ir stipresnis už mane, tad lengvai pakėlė ir įmetė į šieno kupetą, įmurkdė ir užklojo nemažu šieno sluoksniu. „Cha cha cha! Saulė atrodo kaip kaliausė. Cha cha!“ – pamenu tą šlykštų juoką, sklindantį iš Domo burnos. Po šio nutikimo daugiau niekada nevažiavau į Klausučius, spyriojausi, neklausiau tėvų, slėpiausi spintoje. Ir man pavyko – jie daugiau manęs nevertė ten rodyti nosies. Dominykas, vaikystės trauma – užverstas gyvenimo puslapis.
Bet kodėl tėtis man tai pasakojo? Juk jis nesiruošia pasakyti, kad...
- Tavo pusbrolis rytoj atvyks ir svečiuosis ligi kito sekmadienio.
Jis tai pasakė!!! Juoda... Balta... Gaudžiau orą kaip žuvis žemėje. Man aptemo akyse. Tėčio plikė spigino į akis. Jam tikrai neslenka plaukai, tėčio amžius vos viršija trisdešimties, bet jis „užsiciklinęs“ šiai šukuosenai. Mama prašo, kad tėvas užsiaugintų plaukus, surimtėtų, atsikratytų jauno „mafuko“ įvaizdžio, bet jam turbūt nerūpi.
- Juk puiku, senas vaikystės bičiulis grįžta!
„Mano kankintojas grįžta“ – mintyse perkūriau sakinį. Žodžio neištarusi, nušlepsėjau į savo kambarį.