stirnakoji rimbeli tu mano
vagų raukšlės per rudenį gulas
danguje žąsų aimanų tvanas
vėjai drasko voratinklių siūlus

aš draskau savo brolį berželį
rišu šluotas ir moju ir moju
tik ne eilės keiksmažodžiai želia
nuo saulėgrąžų verksmo po kojom

ir nors rudenio naktys žvaigždėtos
gali širdį sugriebt ir išgręžti
taip kad siela it drobė plazdėtų
o ryte pasijustum ant krašto

tos bedugnės kurion noris pulti
nesibijant neraudant tik virpant
nedarykim iš rudenio kulto
buvo šitaip ir vakar ir šimtkart

ir draskau savo brolį berželį
rišu šluotas ir moju ir moju
nors liežuvis nuo rudenių velias
už žvaigždėtas naktis ir už mojus