kalėdos buvo

saulė
didelė ir mėlyna
per visą dangų iki
pakraščių

kalbėjimo

rožinio

krebžda malda
kaulėtuose kunigo
pirštuose

tu nuogas jo rankose
tavo kaulai tyk syvai
ant stiklo nerimu
varvantys

atsibusk šitas
sapnas tik laikas

klūpėjimas prie
užkardų
linijų

ant duobės krašto
išdavus save

išverk savo dalią
mėlyną dangų giedok
pamišusiai saulei

gal išgirs?