Paskutinįkart pušis suūkia, kai Jokūbas įsikimba aštriais nagais į jos liemenį. Išlipęs apsidairo aplink. Takai jau seniai užkloti rūko lašais, miške nieko nematyti. Jokūbas mintyse pradeda minti maldos taką, tačiau net Dievas tokioje situacijoje Jokūbo neskuba gelbėti. Jis klejoja tarp pušų liemenų ne vieną valandą, kol galiausiai pušyno tankmėje, erškėtrožyne, išvysta blankią šviesą. Šliedamasis prie medžių, jis tykiai sėlina neaiškios šviesos link, tikėdamasis, kad tai jo išsigelbėjimas.

Prisiartinęs pakankamai arti jis išvysta laužą, o šalia jo – miško gražuolę. Nenorėdamas sugriauti miško harmonijos, jis susirango palei pušį. Jokūbas stebi, kaip ugnies vaikeliukai žaidžia jos plaukuose. Atsiskyrėlė šypsosi. Jam net pasirodo, kad šypsena skirta jam. Tačiau tai neįmanoma, – mintija Jokūbas. Ji juk manęs nemato. Ir gerai, kad nemato, aš juk sutanuotasis, o tai dar blogiau, negu būti raupsuotam. Užvertęs galvą į žvaigždes, pradeda jas skaičiuoti, o pamiršęs skaičių, galiausiai užsnūsta.

Sapne Jokūbas regi auksinius plaukus, prilinkusius prie kanklių. Išgaravusi baimė galiausiai leidžia jam prisiartinti prie miško atsiskyrėlės. Muzika nutyla, viskas pradeda tolti. Nubudęs junta šilumą, tik nesupranta, iš kur ji. Pakėlęs galvą jis pastebi, jog visą naktį jį šildė vyšninės spalvos skara. Staiga jis prisimena, jog į tą skarą buvo įsisiautusi miško atsiskyrėlė, kuri šįryt jam atrodė tokia artima. Jokūbas suprato, kad ji vakar šypsojos ne liepsnos vaikeliukams, o jam. Tai supratęs, jis griebė skarą ir lėkė lyg ant sparnų.

Atsidūręs prie vienuolyno vartų, jis nubraukė praikaito lašus nuo kaktos ir nepastebėtas kiūtino į savo celę. Atidaręs savo celės duris, jis pastebėjo nediduką baltą voką, išteptą krauju. Paėmęs į rankas, priglaudė jį prie nosies ir kruopščiai išuostė kiekvieną centimetrą. Kvapas jam tikrai nepanašėjo į kraują, greičiau tai buvo vakarykštis erškėčių uogų raudonis. Mintys kaip paklydę kareiviai svetimoje žemėje suko ratus. Jokūbas negalėjo nurimti, nuojauta diktavo: „Tai ji“.
Paėmęs aštriabriaunį peilį jis mėgino atplėšti voką. Su didžiausiu jauduliu jis atskleidė popieriaus lapą. Tebuvo parašyta: „Sintija“.