Atsinešei saują žvaigždžių,
Ramiai išdalinai jas prie mano akių.
Tyli naktis pavirto nepaprasta.
Sakei, kad tos žvaigždės – tai mano dalia.

Pirmoji buvo neryški, maža.
Sakei, kad tai mano kančia.
Čia visos paslaptys skausmo joje,
Su kiekvienais metais ji ryškės su vis nauja klaida.

Antroji buvo maža, bet ryški.
Pasakei, kad tai mano širdis,
Ji dar ilgai žibės,
Tol, kol likimas nenuspręs, kada viskas pasibaigs.

Trečioji buvo didelė ryški žvaigždė.
Tai tavo gyvenimas – tu pasakei.
Apžvelgusi ją iš arčiau,
Pamačiau savo atvaizdą, kitokį, negu dabar.

Jei tu šypsosiesi, gyvenimas ilgės,
Tavo žvaigždė pirmoji niekad neryškės.
Antroji vis didės,
Jei džiaugsiesi viskuo, nors ir tau skaudės.

Aš, pasiėmusi į saują žvaigždes,
Ištiesiau delnus ir paleidau aukštyn,
Sakiau, gyvenimas nuspręs pats,
Žvaigždės tik parodys kelią, kaip išeit iš klaidų.
Juk noriu išmokti gyventi kitaip, ne tarp žvaigždžių...

Tu buvai teisus, man reikėjo gyventi tarp žvaigždžių,
Nes dabar tarp milijonų žvaigždžių savosios nerandu...