.    Dar iš toliau pamatęs ateinantį Vidinį, nešantį mano akims mielą, gražų titnagą, paskubėjau prie durų.
    - Kaip čia taip? - kažkodėl nepatenkintas buvo, paduodamas apysunkią naštą.
    - Kas atsitiko?
    - Titnagą būtum palikęs. Tas ir atsitiko.
    - Betgi atsiminiau.
    - Kai pakuždėjau.
    - Aaaaaa...
    - Gerai. Dabar važiuok. Žinok, kad Dzievulis padeda.
    - Uždariau duris ir atsigręžęs išpūčiau akis. Karietoje it grybas iš po nakties išdygo arkangelo Mykolo pasiuntinys. Pirmą kartą jį pamačiau pradedant Kryžiokuose sodo sezoną ir kuriantis Pastogės departamente. Vidinis tuomet į mano smegenis pasiuntė nedidelį poezijos kūrinėlį, o pirmasis jo posmas:

    Ir man pačiam
    Keistai atrodo mintys,
    Užbėgti laikui už akių,
    Bet neįpratęs nežinia kankintis
    Ir jei įmanoma tikėt –
    Tikiu.

    Greit buvo dar keli kartai, o susitikus su arkangelu Mykolu, jau reikėję paklausti, kur dingo jo pasiuntinys, kurį paskutinį kartą mačiau įeinantį į titnagą. Aš nežinojau jo vardo, o jo teiraujantis išgirsdavau, kad, esą, tai visai nesvarbu.
    - Negi tu čia? O Mykolai! - dabar išsižiojau.
    - Laikyk titnagą. Mykolas tau siunčia gerų dienų ir sėkmingų kelionių. Beje, dėkui, kad jam gerus žodžius kalbėjai apie mane.
    - Sakė, kad ligoninėj. Net pagalvojau, kad Vilniaus Santariškėse. - Ir apdalindamas akimis Ūlą, Kitkutį ir Mundį: - Vardo nepasakysiu, bet liudiju dvasia, kad tai arkangelo Mykolo pasiuntinys.
    - O vardas mano Vaidinimas, ponai.
    Sužaibavau akimis ir jaučiau, kaip iš jų išlakstė pašaipos strėliukės. Jos nebuvo mirtinos. Žnybt ten, žnybti šen ir aprimsta. Tačiau Vaidinimas nevaidino, kad tų žnybimų nejaučia.
    - Ne pirmas esat, vežėjau, kuris pamanot, kad iškritau iš medžio ir atsitrenkiau į žemę viršugalviu. Bet vis tik įdomu, kodėl mano vardas jus taip ironiškai nuteikia. Sakyčiau, tai šauniausias vardas. Man net pavardės nereikia. Atrodau, kaip istorijoje nutolusios  Lietuvos žmogus. Nemanau, kad toliau – arčiau apsireikštų kitas toks bendravardis.
    - Labiau linkęs patikėti, kad nukritęs iš medžio, negu bandyčiau surasti bent vieną  bendravardį ne tik Lietuvoje, ar Europoje. Girdit? - vėl kreipiausi į anksčiau įsėdusius karietoje. - Ar girdit, ką  jis pasakoja? O tu, Šventoji, užrašyk. Bet palauk!... Gal irgi negalima, kaip anuomet žinoti vardą.
    - Dabar galima. Kaip anksčiau užrašinėdavai poną Ypatą, tai dabar užrašinėk mane.
    - Taip. Tai mano darbas, - pasakė Šventoji. – Tokios progos negalėjau praleisti. Nedažnai pasitaiko.
      Vaidinimas priėjo prie knygos- segtuvo (Šventosios):
    - Neblogai atrodai. Storėji. Galėtum ir gimdyti.
    - Norėčiau, bet kažkas kliudo. Netgi pati nežinau. Manau, per daug šiukšlių, niekalo, paistalų prikišta, o kaip iš viso to išrinkti, kas tiktų gerai knygai, pasirodo, kad ne taip paprasta. Bet svarbiausia, kad „Dženės“ kelionių istorija nesurinkta. Išmėtyta epizodais, ištraukomis, citatomis. Ir tik dabar jaučiu, kad darbas pajudės.
    - Jauti?
    - Jaučiu, ponas Vaidinimai. Mane čia Šventąja vadina. Stengiuosi pateisinti gražų vardą.
    - Aha. Tai labai gerai. Ypatos neužmiršai?
    - O ne! kaip galima užmiršti, kas iš dangaus.
    - Aha, aha. Tai irgi gerai.
    Klausiausi jų pokalbio ir net stebėtis nesinorėjo. Bet paskui supratau, kad pokalbis šia tematika, jį taip iškedenant, irgi įvyko sąmoningai, nes tik pasikalbėjęs su Šventąja, Vaidinimas prisiminė, kad reikia pasisveikinti. Laikas sustojo, jo galėjo nebūti. Net ir tai, kad esame paveikslo karietoje, jau nediegė. Ir buvo natūralu išgirsti Vaidinimo:
    - Labas. Visiems labas. Ir nesupykite, kad tuoj priėjau prie Šventosios. Dabar manau lengviau suprasite, kad tampu paveiksle nupieštos karietos vienas jos keleivių.
    - Kitaip ir gal tiksiau- angelu sargu?
    - Galima sakyti ir taip. Ji turi išvengti ankstesnės „Dženės“ likimo.
    - Mes čia su Kitkučiu ir Ūla irgi ne savi. Smalsumas pasodino į karietą, - kažkodėl panoro pasakyti Mundis.
    - Matysis, kas čia savas ar ne savas, - nedaug paisė Vaidinimas: - Girdėjot, Šventoji negali  gimdyti. Manau, kad visi tie būsime savi, kas jai padės pagimdyti.
    Prisiminiau Vidinio antrą posmą ir vienas sau pusbalsiu deklamavau:
    
    Aš durų už savęs
    Tikrai neuždarysiu
    Ir niekas kelio grįžtant nepastos
    Kodėl tiek abejojančių,
    Kad galima išnykti
    Neturint teisės
    Vėl pareit namo?

(Iš "Kryžiokų vasara")