Nespalvosiu šio beržo dažais –            
Vėsiomis rasomis – vėjo ašarom.          
Bet kodėl tu spalvų vis prašai,
Kai vaivorykštės visos man svetimos?

Nustebai? – Ne daltonikė aš,
Ne į šventę einu, o į rudenį.
Pats ruduo man vaivorykštes neš.                                            
Kam dabar mano nerimą budini?

Rudenėjant man jau nesvarbu:
Krinta lapas geltonas gal rudas.
Netektis, kai tuštėja vidus...
Sėja viltį, tik beriamas grūdas.

Dienomis, naktimis ar girdi? –
Laša laikas minutėm ir valandom,
Ir kas kartą tuštėja širdy,
Nes kas kartą prarandam... gyvenimą.