Rudens žvaigždžių apšviestas takas,
vingiuojantis sidabro šaltiniu.
Voratinkliai draikydamiesi šneka
ir glunda prie tylių beržų šakų.

Sidabro mėnesienoje kartojas
svajinga rudenio nakties gaida.
Tai susijuokia, tai lyg suvaitoja
švelnioji mėnesienos sonata.

Nostalgiškai ilga žvaigždžių naktis.
Šalta šviesa žėruoja, šviečia –
Voratinklių skrajūnė atmintis
prie rudens beržo prisiglausti kviečia.