Diena aušo, tarsi nenorėdama. Taip, kaip keliasi iš patalo žiemą žmogus, neskubėdamas, tarsi pamažu pratindamas kūną prie trobos šalčio. Saulė draikė rūką, tarsi kokia smalsi kaimo pletkininkė, norėdama greičiau pamatyti, kas čia, tame žmonių ir Dievo apleistame žemės gabalėlyje vyksta. Gabalais kedendama ar atidengdama, dėl ko akys nenorėjo atsimerkti, nenorėjo to triūso regėti.
         Nemiegojau visą naktį, bet nesijaučiau pavargęs. Jaučiausi pakylėtas, lengvas, tik mintys buvo tokios žmogiškos.
         Pagalvojau, kad aš nepaklausiau tos moters vardo.
         Bet kam tie vardai reikalingi?
         Be vardo, žinosiu, kad yra miškuose moteris, laumė, kuri moka mylėti ir laukti, žino kada ateisi, gali nuplauti nuo tavęs karą, paversti tave žmogum.
         O po to?
         Po to sugrįžta mintys, ir karas laukia savo akimirkos tave vėl pasiimti atgal.
         Užmerktom akim sėdėdamas galvojau, ką padaro su žmogum karas, kai taip imi nekęsti artimo, tokio pat nelaimės draugo, kareivio, kaip ir pats, kad gali ramia (ar ramia?) sąžine, palikti žuvusio, kad ir priešininko kūną, maitoti žvėrims?
         Karas žmogų padaro daugiau negu žvėrį, nes jis visada žudo iš alkio, o žmogus žudo dėl ko? Mus mokė sakydami, kad tu pirmas turi nužudyti, kitaip nužudys tave.
         Matyt vis dėlto esu daugiau pavargęs negu pailsėjęs jeigu jau tokios mintys lanko mano galvą, bet ar aš turiu žinoti tai?
         Mane pašaukė į kariuomenę, apvilko naujais rūbais, mokino žudyti, maitino, nieko neaiškino, kodėl aš turiu žudyti, ten, tą nepažįstamą vokietį.
         Dabar va, bolševikai, Domas, kodėl aš jį turiu žudyti, arba jis mane? Ką, mes esam kokie nors priešai? Juk ne jis paveržė iš manęs, mano Anelę, net ir jos dabartinis vyras man ne priešas, nes Anelė nenorėjo manimi dalintis su karu.
         Ji, juk sakė, tu nemyli manęs, tu myli karą.
         Bet kaip galima mylėti karą, kuriame, diena iš dienos mažėja tavyje žmogus ir didėja tas nežinomas, nepaaiškinamas žvėris, kuris žudo, ne maistui, žudo, tariamai neapykantai. Taip, tariamai, nes aš, juk negalėjau nekęsti nė vieno savo nužudyto vokiečio arba dabar bolševiko. Kad nekęsti, reikia, bent jau pažinti žmogų, o kare... čia juk nėra laiko susipažinti, į akis pasižiūrėti. Kur jau ten, ypač kai bėgi, tarsi išprotėjęs atakon, žiūrėdamas kad neužkliūtum kur už spygliuotos vielos, kad laiku spėtum nužudyti tu, o ne tave.
         Taip tylu aplinkui, ir įdomus pastebėjimas kare, kuo labiau tylu, tuo labiau stengiesi įsiklausyti, iki neapkenčiamo ausų cypimo, nuo tylos.
         Man nepatinka ta kurtinanti tyla, ypač ankstyvą rytą.
         Kažkur lyg ir pasigirdo važiuojančio vežimo garsai.
         Lėtai pramerkiau akis. Rūkas jau buvo pasitraukęs iš apkaso.
         Vežimai jau aiškiai girdėjosi, du, reiškia važiuoja pastiprinimas, labai laiku.
         Atvažiavo dvi dešimtys vyrų ir priedo karininkas, priedo provizijos.
         Karininkas jaunutis, gal dar gimnazijos nebaigęs, karininku tapo matyt, kad raštingas, kad švariau apsirengęs.
- Karininkas Jonaitis, jūsų žinion...
- Vardą sakyk geriau koks, nešaukęs. – Nusišypsojau.
- Vytautas.
- Gerai, Vytautai, pačiu laiku, nes iš mano būrio jau nieko neliko, po kontrabandininkų, bolševikų, šunų ir varnų atakų.
         Jonaitis įtarei į mane pasižiūrėjo, sakyčiau labiau vertinamai, kaip į kokį psichinį.
- Tau nieko nepasigirdo, Vytautai, ypač šunų ir varnų.
- Nesupratau.
- Paaiškinsiu, rikiuok vyrus.
- Būrys rikiuok...
- Užtenka muštro. – Pasakiau uždėjęs ranką ant peties Vytautui, kreipdamasis į savanorius:
- Savanoriai, prieš mus yra apie du-tris šimtus bolševikų, apie šimtą raitelių! Mūsų tikslas yra nepraleisti jų, toliau šių griuvėsių, o jų tikslas pritraukti kuo didesnes mūsų pajėgas, ir pagrindinį smūgį smogti kitoje vietoje!
         Mes jau atrėmėm dvi jų atakas!
         Mūsų nuostoliai nebūtų tokie dideli, jei nesiautėtų čia šunys-žmogėdros, jie sudorojo jau penkis mūsų vyrus!
         Ir patikėkit, aš nesu išprotėjęs, bet užtenka tik akimirkos ir jums jau gerklė perplėšta, todėl klausykit mano įsakymo: savavališkai niekur niekas nevaikščiojat po vieną, du ar tris, ypač į žoles ir krūmus, ypač vakare arba naktį!
         Patarimas, klausykit vyrų, kurie čia yra seniau už jus, ir jums tada liks vienas priešas-bolševikai!
         Turit klausimų!?
- Ar čia rimtai, ponas karininke, ar tik dėl to, kad tvarka būtų? – klausė vienas jau gerokai pagyvenęs savanoris.
- Va apkase sėdi apsimyžęs bolševikas, lietuvis judošius! Vakar ryte nuėjo į krūmus, savus reikalus atlikti, parlėkė apsimyžęs, šiandien taip toli nebenorėjo eiti!
         Nugriaudėjo naujokų juokas.
- Gerai vyrai, prašom į apkasą, į žeminę, jei reikia daiktus asmeninius kam susidėti, užvalgysim ir pradėsim tarnauti mūsų gerajam Dievui ir Tėvynei!

         Tuo metu ant suplukusių žirgų atšuoliavo mūsų pulko, kuriame mes tarnavom, žvalgai.
         Pažinojau juos nuo senų laikų.
- Mūsų akys ir ausys! – susijuokiau sveikindamasis.
- Geriau sakyk, Antanai, kokią mums dezinformaciją siuntinėji, į štabą, kas pusdienis? – susirūpinęs klausė vyresnysis.
- Matot, situacija keičiasi, o dar belaisvis meluoja, kad jį kur šunys.
- Nemoki bolševiko prašnekinti?
- Šneka jisai, tik jų vadovybė irgi gali planus keisti.
- Tai kokia situacija šiai dienai?
- Čia yra bandymas atitraukti dėmesį, o smūgis bus į pietus nuo čia. Va. – Parodžiau į žvalgo ištrauktą tikrą žemėlapį.
- O jūs atlaikysit bolševikus?
- Jeigu nesusiprotės apsupti, turėtume.
- Galimybės?
- Jie jų turi, bet mes galim stebėti jų manevrus jeigu jie neeis iš labai toli.
- Būtų gerai, kad pro jus neprasiveržtų
- Tai įsakymas?
- Vadas nieko nekeičia.
- Pasistengsiu, bet sakau, kad mes iš užnugario neturim jokių šansų.
- Jis tikisi ir tiki tavim, mes pranešim apie tavo situaciją ir saugosim tą pusę, jei neduok Dieve jus apsuptų.
- Išvaduokit mane nuo to bolševiko, paimkit į štabą, tik nežudykit, po karo paleiskit namo, tegu eina dirbti.
- Kuo jis toks brangus?
- Lietuvis.
- Bolševikas, jis ne lietuvis.
- Vyrai, mūsų per mažai yra, kad mes galėtume be gailesčio vieni kitus žudyti už pažiūras.
- Gerai Antanai, perduosiu prašymą vadui dėl bolševiko, nėr kada diskutuoti, po karo kada susėsim.
- Jeigu baigsis kada nors tas karas.
         Žvalgai įsodino Domą į vežimą.
- Viskas nuo tavęs priklauso dabar Domai. – Pasakiau aš jam.
- Dėkui tau ir už tai.
- Tepadeda tau Dievas, mūsų gerasis Dievas.
- Eik sau.
- Na tai ir eik. – Šyptelėjau, o vežimai pajudėjo į įkalnę, paskui žvalgų žirgus.

- Vade, ten arba karstas metalinis, arba skrynia. – Tyliai pasakė priėjęs Rokas.

- Nieko nelietei?
- Na gi sakei.
- Gerai, pavalgę mes su tavim eisim pas grafą.
- Būtina?
- Daviau žodį.
- O jeigu bolševikai?
- Paliksim Juozą, susitvarkyti turėtų.

         Pavalgius pašaukiau prie savęs Vytautą ir Juozą.
- Vyrai, mes su Roku turėsim paėjėti iki vienos vietos...
- Kiek pamenu, ten ir mane kvietė... – Bepradėjo Juozas mane nutraukęs.
- Juozai, čia rimta situacija, reikia žinančio žmogaus, be to mes kartu su grafu grįšim.
         Todėl Vytautai ir Juozai klausykit, jeigu mums nesant prasidėtų bolševikų ataka iš abiejų galimų pusių, telkitės apie bažnyčią, ten jūsų nepaims, kol turėsit šovinių.
         Beje, taupykit šovinius.
         Kavaleriją imkit granatomis.
         Vytautai, leisk vadovauti Juozui, jis čia viską žino.
         Vėjas palankus padegti žolę, jei bandys per žolyną atakuoti.
         Tikiuosi greitai grįžti.
         Klausimų turit?
         Gerai, kad ne.