NAKTINĖ ŽVALGYBA

         Man velnioniškai užsinorėjo nueiti pas tą moterį, jaučiau, kad neužmigsiu šią naktį, o kare jau taip yra nutikę. Tokią naktį geriau pabūti kur nors namie, kaip, kad sakė ta mėlynakė.
         Rokui ir Juozui sušnibždėjau apie savo ketinimą, šitie suprunkštė kaip eržilai ir paplojo per petį, pridurdami, gaila, kad ji viena.
         Aš užsimečiau karabiną ir pasikabinęs samanės gertuvę, greitai nubėgau už posūkio, dar išgirsdamas, kaip Juozas pasakė, kad aš noriu padaryti naktinę žvalgybą.
         Šyptelėjau, argi tie vakarykščiai valstiečiai supras, kas yra ta naktinė žvalgyba, jie gi naktį akis išplėtę, jeigu ne miega, dreba dėl savo gyvasties, dėl išsvajoto žemės gabalėlio. Paskui, po karo skaičiau aš tą Briusovą, juokiausi ir verkiau vartydamas rinkinį „Trečioji sargyba“, tertia vigilija.
         Ėjau greitai, tarsi mane kas būtų vedęs.
         Tarsi nežinojau kas mane vedė, mane vedė tos moters mėlynos akys, mane vedė jos žodžiai, žadantys tai kas vadinama palaima, o gal poilsis, o gal atilsis, nežinau, tada nebuvo daug minčių.
         Suradau keliuką į kairę ir pasileidau ristele bėgti.
         Dar nebuvo sutemę, čia rūkas nebuvo toks dideliai tirštas, čia buvo toks įprastas rūkas, kad net atrodė neįprastai, po to kokiam mes rūke buvojome.
         Kaip ir visada buvo, kai ėjom pas tas karo išvargintas moteris, galvodavau apie Anelę, dabar irgi mačiau jos liūdnas akis, tame tarsi gabalais išmėtytame rūke. Jos nesmerkė manęs. Tos akys į mane žiūrėjo užjaučiančiai, kaip į kokį nelaimingą padarą, kuris nežino meilės, nežino aistros, nežino nieko, be savo karo, be savo žudymo, bet matyt kartas nuo karto, atgyja žmogiški instinktai ir norisi įsitikinti ar dar esi žmogus, galintis nors taip, nors taip trumpai prisiminti, kad esi kaip visi, o gal greičiau pamiršti, kad esi ne toks kaip visi, kad esi kareivis.
         Įbėgęs į mišką stabtelėjau. Įsiklausiau.
         Tyla buvo tokia beveik rudeninė.
         Keliukas neapgaus. Keliukas vedė vingiuodamas apie didesnius medžius, kol staiga iš už posūkio neišniro nedidelė laukymė, o joje namas.
         Čia turbūt ta moteris gyvena, buvo mano mintis.
         Kaip lūšis be jokio garso prisliūkinau prie tos trobos durų, akimirką pasiklausiau ir labai tyliai paklebenau duris.
         Kažkur kieme suurzgė šuo.
         Durys tyliai prasivėrė ir aš įsmukau į vidų.
- Neklausi kas? – pasakiau jai.
- Aš tavęs laukiau. – tyliai atsakė ji man. – Einam į gerąją pusę, vaikiukai jau miega.
         Pravėrė duris, aš sekiau paskui ją.
         Uždegė lempą.
         Kambario langai buvo aklinai uždangstyti, viduryje kambario stovėjo didelis kubilas, su jame garuojančiu vandeniu.
         Pasirodo reikės išsimaudyti.
         Ji priėjo prie manęs, ir tylėdama be ceremonijų pradėjo mane rengti, kol aš likau nuogas.
         Tada paėmusi už rankos atvedė prie kubilo, lyg sušnibždėdama, kad lipčiau vidun.
         Vanduo buvo nekarštas, kvapnus, svaiginantis tarsi vynas.
         Panirau po vandeniu, o iškilęs pamačiau, kad ta moteris mėlynom akim nuoga stovi prie kubilo.
         Aš atrėmiau galvą į kubilo kraštą, į jos pilvą, akys palaimingai užsimerkė, jutau kaip mane prausia jos šiltos ir stebėtinai švelnios rankos.
         Ji tai darė tarsi mama praustų savo kūdikį, tik skirtumas buvo tas, kad jos rankos švelniai prausė mane, o nuogos krūtys prisiliesdamos prie manęs atrodė nenori atsitraukti, taip ji visa buvo pavargusi laukti savo vyro eigulio, kuris negrįžo jau ištisi du metai.
         Jos šiltos ir stebėtinai švelnios rankos palietė mano suakmenėjusį vyriškumą, palietė, kad galėtų nuplauti ir jį, nuplauti visa, kad aš galėčiau nusiplovęs karo dulkes eiti su ja į lovą, kuri laukė paklota, nesulaukė.
        Atsistojau kubile ir ji, apgaubė mane lininiu rankšluosčiu, kvepiančiu švara ir mišku.
        Pakėliau ją ant rankų ir nunešiau į lovą, jos lūpos įsisiurbė į manąsias ir nepaleido daugiau jų. Ji bučiavosi taip, kad atrodė geria bučinius, kad bučiniai yra jos gyvasties palaikymas.
         Ji tarsi jūra, tarsi koks galingas sūkurys judėjo po manim, vartėsi vis įsisiurbdama į lūpas, neleisdama man ilgai bučiuoti juos kvapnių krūtų.
         Ji bloškė mane ant nugaros, apžergė  mane ir taip aistringai nušuoliavo į amžinybę laikydamasi už mano kojų, kad man akimirką pasirodė, kad tuoj, tuoj mes pradėsim skristi.
         Ji bučiavo į mano akis, šnibždėjo, kad išgers iš mano akių liūdesį ir sielvartą, kad niekada manęs nepaleis iš čia.
         Trumpomis poilsio valandėlėmis ji mane gaivino gira ar sula, nepamenu jau, o kai pakilau rengtis, ji gulėjo ant nugaros, palenkusi vieną koją, o vieną ranką padėjusi po galva, paklausė:
- Ar tu dar ateisi, kareivi?
- Jeigu karas leis. - Atsakiau.
- Karas jums daug neleidžia. – šyptelėjo ji, o aš priėjau prie jos pabučiavau jos akis, kaktą, nosį, lūpas, kokiu bučiniu ji mane apdovanojo, koks tik gali būti paskutinis bučinys naktį, o gal gyvenime, pabučiavau jos kvapnias, moteriškas krūtis, pabučiavau pilvą, pabučiavau jos lytį, nuo ko jos kūnas išsilenkė kaip geležinis, pabučiavau šlaunis, pėdas ir delnus.
         Neatsisukęs išėjau, nes atsisukęs galėjau nebeišeiti.
- Aš tavęs lauksiu kareivi, lauksiu kiek reikės.- pasakė man tyliai veriant duris.
         Toliau vėl tas pats kelias, tas pats kvapas ir jos kvėpavimas į nugarą. Žinojau, kad negaliu atsisukti, žinojau, kad ji miško laumė, neatsisukau, bėgau tolyn, o mintis buvo tokia, kad jos lytis taip kvepia kaip miško pieva, vėlyvą pavasarį, kada atsigulęs negali pakelti galvos vis neatsigerdamas to žemės kvapo, gyvos žemės kvapo.
         Parbėgau į apkasą, kareiviai snaudė, nes buvo tikėjimas, kad bokšte ir ariergarde (ir tikrai ten vyrai nemiegojo), saugo juos.