Aš čežu. Tu čeži. Ką nurengia, ką apvelka vėjas.
Nuskaidrėjęs vanduo plukdo šviną pilkų debesų.
Kaip romantiška šėlt nenugrėbstytoj parko alėjoj,
Kur nuo aukso beržų net ir prieblandoj daros šviesu.

Tu čeži. Aš čežu. Nesvarbu, kur mes ėjom, kur eisim,
Kada galvas abiems karūnuoja mums bendras ruduo.
Turi laisvę visi kaip išmano pavidalus keisti,
Bet ar laikas pajėgs aistrą urnoj varinėj užvožt?