Lengviau netikėti, bet...

- Vadink mane Ūla, - paprašė. Labai džiaugiuos, kad tiek nemažai mūsiškių susirinko.
    - O kodėl, Ūla, džiaugiesi, kad jie susirinko? Juolab, kad ir šiaip nesi iš tų, nosis nukabinusių. Dažniau mačiau džiugią. Arba bent ramią.
    Ūla nutilo. Skubėti nebuvo reikalo. Galbūt ir ji pirmą kartą galvojo, mąstė apie erdves apie kurias dažniausiai nekalbama. Ir, beje, kam to reikia? Mažame žemėlapyje ar gaublyje sutalpinama visa planeta. Tačiau tai padaryta matuojant atstumus nuo A iki B ir panašiai. Šiai erdvei tokie matai nieko nereiškia. Ji tęsiasi iki tiek, kol atsimuši kakta į TAIP NEGALI BŪTI. Tuomet vėl, pasak Ulijanovo,  mokykis, mokykis, mokykis, bet, deja, nieko neišmoksi. Ji pati yra mokslas.
    Atsikvėpusi Ūla taip:
    - Suprantu, jog reikia, kad bažnyčios bent kiek, bent truputį būtų kiekviename žmoguje. Manau, kad dėl to šiuomet džiaugiuosi. – Ir vėl po nedidelės pauzės: - Gaila, kad anksčiau Pastogės departamente neteko būti, bet girdėjau, kad pas didesnius ponus tokiuose  departamentuose katės gyvena. Ir gal sukilnojami dulkėms nusėsti nereikalingai daiktai. Kad ir nunešioti batai.
  - Ūla! - net loštelėjau, - nekalbėk taip. Neįsivaizduoji, kiek daug dalykų būta šiame departamente! Tiek nutikimų ir susitikimų, jog man prireiktų dar šimto metų, kad sugebėčiau apie tai parašyti ne bet kaip, - papriekaištaudamas kalbėjau ir klausiau: - O tu žinai, ką dar čia turim? - Ir atsargiai paimdamas už rankos pakviečiau prie „Dženės „ paveikslo.  Bet dabar iki jo irgi reikėjo nueiti nearčiau, kaip Mundžiui prie oro baliono, kad atneštų Nuliūdusių Paguodos Šv. Marijos iš Pivašiūnų paveikslą. Dar nepriėjus parodžiau: - Štai! Tai ji, karieta. Būtent ta, kuri mano gyvenime atsirado pirmą kartą.
    - Nesuprantu. – truktelėjo petukais Ūla. – Sakai, „Dženės“ paveikslas, o man norisi lipti į ją ir  bent  kiek, bent lig „Rašykų“ svetainės pavažiuoti.
    - Prašom. Kodėl gi ne? Mielai pavėžinsime, - pasakiau taip, lyg kas į mano gerklę būtų įsiropštęs. Bet gerklė nekimo, nespringo. Iš jos jau girdėjosi: - Taip, Ūla. Viskas yra kaip yra, bet tik ne sapne. Juk nesapnuoji, a?
    -Tu ką? Kokie čia sapnai!
    - Ir aš nesapnuoju.
    Karietos durys atsidarė ir tarpduryje pamačiau Vidinį. Svetingas, mielas, atviras, kaip anais gausių ir net garsių kelionių laikais.
    - O Viešpatie! Negi tu ten jį nupiešei?
    - Neminėk, vežėjau, jo vardo be reikalo. Pats ėjai pas arkangelą Mykolą. Nežinau, kaip kokiu būdu tai atsitikę, bet visa „Mirtos-2“ sodų bendruomenė įsitikinusi, kad išprotėjome. Netgi įtariu, kad rašykai ir žoliažoliai irgi atėję ne pasimelsti Nuliūdusiųjų Paguodai, o pamatyti, pasižiūrėti, kaip atrodo išprotėjęs vienas jų kolega. Greit, matyt, apie tai galėsime paskaityti.
    - Ką jūs kalbate, pone! - nesusilaikė Ūla.
    - Kalbu ne teigdamas, o įtardamas. Kitaip tariant, abejodamas. O patikimiausias protingo žmogau ginklas yra abejonė.
    - Girdi ką jis kalba? - vėl Ūla.
    - Tai Vidinis. Manau, kad esate apie jį nemažai girdėjusi. O reali jūsų pažintis, regisi, ne kaip atrodanti. Ir pats dar nesuvokiu, kas čia vyksta. Bet paveikslas iš tikrųjų yra arkangelo Mykolo dovana.
    - Arkangelo? Mykolo?
    - Taip, taip, arkangelo Mykolo.
    Vėl paėmiau Ūlą už rankos ir netikėtai lengvu žingsniu ėjome arčiau prie karietos paveikslo. Jau taikėmės kilstelėti laipteliais, bet per visą erdvę pasigirdo:
  -  Klimputeli! Klimputėli!...
    Sustojome lyg virtę kuolais ir įbesti žemėje.
    - Klimputėli, pet ar tavęts nenutsouts? Ar tu taip tslaptscytiers nori?
    - Ir tu čia? Ak, kad tave Dievulis užaugintu ir kiekvienas tik už ausyčių nešiotų, - pasakė nusišypsojusi ir, matyt, apsidžiaugusi, Ūla.  Ir jau man: - Tai Kitkutis. Atsiprašau, kiškutis. Tokios ištikimybės, regis, dar nebuvau patyrusi. Tik ir girdžiu: Klimputėli, Klimputėli... O gal ir jį galėčiau pasiimti į karietą?
    - Netgi bus linksmiau, - pasakiau.
    - Girdėjai, Kitkuti, ką dėdė vežėjas pasakė?
    Ir mažas gražuolis, aplenkdamas mus, užbėgo į priekį, kažką sakydamas, ar poteriaudamas, bet man, neįpratusiam prie jo kalbos, nelengva buvo suprasti. Vienok vieną  kitą sakinį ir išgirdau, ir supratau.    
    - Tu, Klimputėli, turi vaivoryktstę tsirdutėje. Ats pernai maciau per Vėlinets ir dar vieną zmogų kaip tsita karieta. Pet jits galėjo pūti vaiduoklits. Karieta irgi gali pūti vaiduoklits.
  - Nebijok, - pasakiau Ūlai. – Kiškiui ir nukritęs kopūsto lapas lyg užgriūnantis jį dangus. Gal jūs ir netikite, bet šį karieta tikrai iš arkangelo Mykolo rankų.
    -Taip, panele. Dėl to neabejokite. Tą žinau, nes privalau žinoti, kadangi esu istorikas. Todėl ir bėgau paskui jus, tikėdamasi įsiprašyti į kelionę. Kad ir pačią artimiausią. – padrąsino Ūlą Mundis. O atsigręžęs į mane: - Kaip jūs, vežėjau, manote? Labai norėtųsi pabūti kartu.
    - Žinoma. Ir, beje, mums tai  reikia netgi geriau, negu ponui Mundžiui. Kad istorija būtų pažinta ne iš nuogirdų.
    - Na, žinoma, - pritariau Vidiniui, - Vietos ten turėtų būti daug. Sutilpsime erdviau kaip žvaigždynai danguje.
    Ir visi -Kitkutis, Ūla, Mundus ir aš, praeidami pro Vidinį,  vienas po kito kritome į karietos  ertmę.
    - Paimk botagą, - pasakė Vidinis.
    - O tu?
    - Aš pasiliksiu.      
    - Ačiū, Vidini. Taip, čia reikia kažkam būti. Į galvą tiek daug nežinia ko sulindo, kad reikia laiko, kol viską sudėliosiu. Bet vis tik nuostabu, kad yra Dievas ir pasaulį tveriantis jo Žodis. Nors tikintis, bet tokios įvairovės jo galioje negebu suvokti.
    - Paimk Gražuolę, -  ir padavė knygą - segtuvą.

(Iš “Kryžiokų vasaros“)
Pelėda