Pavėjui, tarytum pilkas sniegas, jie sukosi lengvais verpetais ir tūpė, glaudėsi prie tilto atbrailų, nuo žingsnių nudilusių plytelių, tyliai, čia pat pasitikdami praeitį leidosi nešami šaltos upės. Lyg nieko neįvyko - be ilgesio, virpančio nuomario, be akmenin suspaustų lūpų plyšimo gausmui, kuris pakeltų į dangų medžiuose juoduojančias, melsvos anglies kolonijas - tūkstančius gedulingų varnų. Užsidengiau nosį ir burną šaliu, kad nepritraukčiau pelenų. Užsidengiau akis. Pro tankiai megztą, gokčiai violetinį audinį tegalėjau įmatyti dvi tamsias dėmes, skirtingais kampais pasisukusias figūras, kurių trečioji - aš, vis dar laukiau bendrų krypčių, taškų, sąlyčių, net ir smerkiančių, kaltinančių, saldžiai guodžiančių... Nieko. Blyksnio daly, pasijutau nieku, tiksliau, nepasijutau niekaip ir tai mane išgelbėjo. Dabar žinau, tu visad būsi tyloj, kurios nesuskaičiuojamai skylantis aidas atsimuš į mane ir grįždamas į tave amžiams sujungs mus gyvybės gija, virkštele, negęstančia dagtim; nuo mano iki tavo rankų: išblukusių prisilietimų, išsikvėpusių mostų, neatpažįstamų žvilgsnių, vistiek - tvinksniais užpildysi kiaurymes, giliausiose angose, pasiruošusiose marui - sudaiginsi viltį ir laukimą.

- Tu juokingas, - šaukiau springdama juoku, kiek kojos neša pasileidusi upės pakraščiu.
Buvo pirma diena po karštos ir sausos vasaros; stojo ruduo. Gamtoj nė ženklo artėjančių žvarbių vakarų, drumzlinų balų pakeliui į mokyklą, atspindinčių gatvių žibintus, tarytum laužus siauruose akmenim grįstom gatvelėse, nišose, ūkanotose skersgatviuose, laukiančius savo raganų, savo aukų. Paskutiniai metai prieš naują gyvenimą prasidėjo tikrąja ta žodžio prasme plevėsiškai: bėgau rydama dar kaitrų orą, pažadėjus plaukus vėjui, girdėjau tik savo kvėpavimą, ritmingai prasilenkiantį su žingsniais, dusliai atsimušančiais į drėgną žolę. Pamiršau visas matematikas ir istorijas, būsimas paskaitas, skubėjimus knygynan ir bibliotekon, gimnazistų nutūpinėtus suolus skverose, lengvą dūmą, pakylantį ir išsisklaidantį saulėj žydro dangaus fone; nesibaigiančias kalbas apie aukštųjų mokyklų reformas, naująją modernaus meno koncepciją, pasikeitusias miestinių autobusų bilietų kainas, vasaros nuotykius, aplankytus kraštus, naujai susiburkavusias poreles, parduotuvių vitrinas, rudens sezono kolekcijas, atsidariusius barus, pasikeitusius muzikinius skonius ir visa kita, kas anksčiau sudarė jei ne visą, tai bent pusę mano gyvenimo. Nejučiom atsitvėriau nuo klasiokų, draugų, namų, knygų, kinų, kažkur pamečiau ankstesnę save. Jaučiau, kad kvėpuoju, geriu orą oda, alsuoju šviesa ir begaline žemės gyvybe, kurios dalis esi tu, mano kūne sužydę skaisčiausi žiedai, skaidriausi virpesiai ir nepaliaujamos vibracijos: negirdima muzika, šimtais stygų ir klavišų neatkartojamas skambesys.