Vienų pavasarią rytų kaimynas Untukas pradardėją su ratais palungi insisadinis strazdanotų nedickų berniokų. Moma žvilgterajus paiškina,-Untukas nusisumdę piemenį. Anas turėja pats du breniokus, ale jau paaugį , metų pinkiolikas ir saptiniolikas ir anys karvių ganyt jau nenarėja,-mat nuvėjus vakaruškasna mergas šaipas, su pemenim nenori šokt.
A berniokai buvą mandri, taigi ir su piemeniu irgi nelabai draugava. Až tai anas grait ataja pas mum. Aš tai buvau da mažas, ale brolis buva maž tik metais až jį jaunesnis.
Ataja anas ir labai navatnai pasisveikina su tevais:
-Laba dziena dziedze ir dzedzinyt! Gaspadzoris sakę, kad cia yra vaikų,- maž
galėc su jais pasbovyc,- kai parginu karves nėra kas veikc.
-Mysliu, kad galima. Tik žiūrėk , kad kakių zbytkų vaikų neišmokytum.
-Ne , cata, mes cik pikerią pamuštum, šiaip palakscytum. Tai dzėkui cata !
Mes kaip mat išddulkėjam laukan.Grait suspažinam.Anas buva tračiokas ir par vasaras atostagas išėja piemenaut. Tėvas žuva kari ir jo momai buva sunku vienai išlaikyt pora vaikų. Anas buva iš Kaltanėnų mestelią. Jo vardas buva kaip ir brolią ,- Juozas.
-Vadinkit Juzoku,a tu busi Juzukas pasakę broliui ir šypsodamas padavę runkų. Kokia garbė,- ir aš pirmą kart pasisveikinau kaip didelis.
Juzokas buva labai draugiškas berniokas .Tik va ,-kalbėja navatnai. Dažnai nat nesuprasdavam kų anas saka. Tas jo dzikavaimas buva mum jakingas.Tėvas paaiškina , kad ti, kur Juzokas gyvena, daug žmanių taip utura ir juos dzūkais vadina. Nars tikrieji dzūkai gyvena až Viniaus, a čia až Kaltanėnų  dzūkuoja, ale biskį kitaip ir juos dar cieksais vadina.
Tevai sava karvučių neganę, a riša ir mes buvam dyki ir neturėjam kų veikt. Kai Juzokas netoli ganydava, prisprašydavam mamos , kad laist pas Juzokų. Dažniausia mušdavam pikerį. Kožnas turėjam savų narakinį lazdų su katru geriausia numušdavom kuolalį.
Kai ganydavą Jakutytiškej, anas ti virdava degutų. Jakutytiškę buva labanariškių lydymas pilnas sanų apipuvusių kelmų. Tai mes vienų kitų sugebėdavam išraut . Iškasdavam gylių duobį, kiek runkas ilgis pasiekdava prikraudavam išdžiavintų kelmų ir padegdavam iš viršaus. Kitų dienų atė`jį rasdavam kelmus sudegusius a duobės dugni biškį privarvėjusias smalos.Ale koki suodini likdavam. Moma žadėja daugiau nelaist, ale tota užtarę. Saka gi ir mana dedukas virdava degutų, tai vaikai in jį nusdavį.
Juzokas dažnai ateidava markatnas, apsverkis ir jo trumpai kirptas pakaušis budava paraudis. Klausdavam kas yra, ale anas numodava runku sakydava, nieka tokia. Petrokas biškį ašerių atskutą.
Nelabai jį daboja Untukai. Miegoją anas daržinėj vienas apsklojis sarmegėli`, ir sakę , kad kai perkūnas kartais trunkąs tai buma gana baisu , mat pra daržinės plyšius matydavas žaibai.
Vienų popiety išgirdam Juzokų labai rėkiunt. Nulakėm su broliu pas Untukus ir iš až daržinės kumpą žiūrim kas gi ti dedas. Nu matam un skedryną Untukėnas Petrokas sėdi un kaladęs, pasisadinis Juzokų  priešais, jo galvų suspaudis keliais ir stramužija:
-Kiek sakiau , kad manįs nevadintum diedu, a dėde. Nu sakyk da roz ,-dė-de
-Juzokas verkdamas veblena:
-Neskusk daugiau ašerių dziedze...
Petrokas vėl su nykščią krumpliu braukia jam par pakaušį, kad nat man ašaras išrykšta.
-Neraikia Ė-ė-dė-dze…
-Nu jau geriau. Išmokysiu vienu roz tavi uturt letuviškai.
Žinok kad aš tau dėdė a ne diedas. Ir jai da roz ažgirsiu dzie-dze ,- gausi vėl ašerių.
Parlė`kį namo papasakajam viskų  tatukui.
-Nu ir glušai,- pyka tėvas.
-Letuvoj kažnoj parapijaj uturka skirias. Kuo taliau, tuo labiau. Va dzūkai dcikuoja kaip viščiokai, suvalkai girgsi kaip žūsys, a žemaičiai burbuliuja kaip kalakutai. Ale ar raikia del to peštis? Atbulai, kai raikia, tai visi vienas až kitų stojam. Nat maskoliam kartu in kaulus duodam.
Kai sustikam kitų dienų tai apkabinam guosdami be žodžių.
-Mes matem , kaip tavi Petrokas skriaudę…
-Irgi mat dziedzė metų cik keletu vyrasnis. Kai ažaugsiu až su tuo dziedu acsirakuosiu, taip nepaliksiu,-pyka Juzokas.
Ir tikrai, laukt ilgai neteka. Juzokas sugalvoja geru zbytkų, kap atsrakuot su Petroku.
.