Nulipau žemyn.
- Netekom penkių vyrų. Du lengvai sužeisti. – Lyg ir raportavo Juozas.
- Vadinasi šešių, nes bokšte netekom vieno.
- Tada šešių.
- Atsargiai surinkit ginklus, šovinius, granatas jei turi, medikamentų, ir kitos provizijos, belaisvių neimti.
- Maisto bus yra arklys nušautas.
- Jau ta arkliena.
- Vis geriau negu surūdiję lašiniai.
- Geriau. – Nusijuokiau benueinančiam link kaimo su savanoriais Juozui.
- Būsiu pulemiočiku. – Pasiskelbė Rokas atvežęs „maksimą“.
- Kad šaudai pro šalį. – Kažkas pasijuokė.
- Šaudau, o ko bolševikai tada bėga? Ei, Domininkai, kur tavo armija, kur tie šimtai? – prikibo prie belaisvio Rokas.
         Domas gulėjo nejudėdamas.
- Bene negyvas? – susidomėjau.
- Ne aprauda savo žuvusios draugus, pas juos gi kiekvieną reikia apraudoti tylos minute, tai žinai kiek reikės tylėti, kol visus žuvusius aptylės, kokią valandą. – Demonstravo savo žinias Rokas.
- Tyčiokitės, tyčiokitės, - atsivertė veidu į mus Domas, - ką aš galiu toks padaryti?
- Ir ne tokie negali nieko padaryti, žmogau, šiandien mes atsilaikėm prieš dešimt kartų didesnį priešo būrį, štai ką reiškia pozicija gera. Atriškit Domą, padės iškasti kapus savanoriams palaidoti, ko mes čia jį dykai šersim. Ar samanės dar yra?
         Juozo nebuvo, tai niekas ir nepasiūlė, nes jis buvo atsakingas už samanę ir saikingą jos vartojimą.
- Iš tikrųjų vade, kam mane čia laikote? – susidomėjo atrištas Domas.
- Kam, kam, mėsai žinoma, kai arkliena pasibaigs... – Toliau nebaigiau nes buvę apkase vyrai kaip arkliai pradėjo žvengti.
- Rokai, reikia susirišti su štabu. – Pasibaigus juokui, pasakiau jam.
- Klausau vade.
- Yra bolševikų žirgas, dumk su juo į štabą, raportuok apie situaciją ir prašyk pastiprinimo, nes ryt galim nebeatsilaikyti.
- Viskas?
- Viskas, gavęs nurodymus dumk atgal.
- Gerai.
- Tepadeda tau mūsų gerasis Dievas.
- Tepadeda. – Nusivaipė Rokas ir kaip tikras kavaleristas šoko ant žirgo, akimirksniu dingdamas įkalnėje.
         Tuo metu grįžo Juozas su vyrais, apsikarstę ginklais, šaudmenimis ir granatomis sudėtomis į kareiviškas kuprines.
- Biedni tie bolševikai pasakysiu jums irgi, Maskva jiems nieko neduoda, be tikėjimo, ar taip sakau Domai?
- Nieko neduoda, bet vos paneši. – Atsiliepė piktai šis.
- Na, na neširsk, būta ko, pora gertuvių su spiritu, pora binto gabaliukų, argi čia kariuomenė?
- Sustiprinam sargybas. Jeigu jie nėra visiški kvailiai, jie mus gali atakuoti iš flango.
- Taip vade, dabar jų reikia laukti tik iš žolių, naudosis priedanga susiskaičiavę nuostolius. – Pritarė Juozas.
- Reikia išžvalgyti žolę.
- Rizikinga vade, geriau įsirenkim porą gerų stebėjimo punktų medžiuose, ir jei vėjas būtų palankus pirmą ataką atmuštume padegę žolę.
- Gerai kalbi, bet mažai žmonių beturime.
- Prakeikti šunys.
- Nebėra ko keikti tų velnio padarų reikia ruoštis naujam antpuoliui.
- Kur kulkosvaidį statom?
- Apkase, nes iš čia bus galima atremti ataką iš flangų jei ką.
- Gerai. Prani, kur tavo dvynys bedantis? Eisit pasėdėti į medžius, toliau nuo šunų. – Davė jiems nurodymus Juozas.

         Aš tuo tarpu, pasitraukiau, paėjau truputį už bažnyčios, į tą paslaptingąjį ir šiurpųjį žolyną.
         Paėjęs kelis žingsnius pastebėjau pamatus. Tai galėjo būti tik klebonijos pamatai.
         Netoli matėsi ir užgriuvusio šulinio pėdsakas. Aš čia nesu buvęs, ir tai buvo tik sapnas, nieko daugiau. Netikiu aš jokiom reinkarnacijom, šventom karvėm ir kuo tik norit tikėti, bet aš netikiu.
         O kuo aš tikiu?
         Visada tikėjau tavim Anele, aš galvojau, kad ir šiandien galima tikėti Penelopės tikėjimu, ir laukti tiek, kiek reikia savo Odisėjo.
         Juk meilės ir ilgesio jėga yra stipresnė už visus dievus ir demonus...
         Nelaukė manęs mano Anelė, jei neužteko mano pažado sugrįžti, jai reikėjo žinutės, jai reikėjo laiškelio, ar žodžio...
         Bet ką parašyti, ką pasakyti, ką pranešti, kai aplinkui toks triukšmas, ir toks karas?
         Ar aš savo Anelei galėjau pasakyti, kad karas iš manęs atėmė visas jėgas, išsunkė visus syvus, ir tik tokių pastangų dėka karas pasigailėjo manęs.
         Nors nežinau ar pasigailėjo, palikdamas gyvą... bet aš buvau pažadėjęs sugrįžti...
         Anele, kad tu žinotum, aš karui buvau paaukojęs net savo geismą moteriai, kai kiti eidavo pas tokias moteris ir paskui pasakodavo istorijas, aš tūnojau kampe ir galvojau apie karą, o naktim sapnuodavau tave...
         Anele aš meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvau nuėjęs pas tokias moteris, bet tu nepatikėsi, jų kūnai, kokie gražūs ir gašlūs nebuvo prieš mano akis, nė vienas neįveikė manęs, ir tvirtai manyje esančio karo...
         Karas tarsi kokia liga susirangė mano viduje ir mėgavosi sulig kiekviena asmenine mano pergale, sulig kiekvienu mano nukautu priešu, kiekvienas sekantis, sužeidimas man buvo vis neskaudesnis, o skausmui dariausi vis abejingesnis.
         Kada tu manęs per sapnus nuolat klausdavai, Anele, ar aš esu gyvas, aš vis tylėdavau, nes negalėjau tiksliai pasakyti, kas ta gyvybė yra, kada kas dieną aplinkui daugėjo mirties...
         Pas tave nesirinko pulkais jaunikiai Anele, tu pasirinkai pati, pasirinkai mano priešingybę, pasirinkai žemdirbį, kuriam karas yra tada kai nepagirdytas arklys, nepamelžtos karvės, ar nesuvežtas šienas...
         Nesakiau tau Anele, tą naktį, kai grįžau į tėvų namus, ir kai man pasakė, kad tu nelaukiai manęs, nesakiau tau, kad pirmas žodis buvo, išgėrus iki dugno dvi taurele, „tai karas“.
         Namiškiai nesuprato, tik motina persižegnojo, nes žodis jai atrodė neiš pačių šventųjų.
         Penelopės mano gimtojoje Italėje nebuvo.
         Aš galvojau kitas naktis, arba aš pasiklydau, arba man reikia karo, nes ir karui manęs reikėjo...
         Aš vėl kare, ir su karu Anele, tu likai su savo žemdirbiu, tu likai teisi, aš likau tavo nuteistas, bet karas mane išteisino, nes aš vėl pačiose priekinėse linijose ir sapnuose man pranašaujamas karas net kitais gyvenimais...
         Aš tikiu savo šautuvu, savo kardu.
         Daugiau nelieka kuo tikėti.
         O kažkur miške manim tiki ir laukia moteris, paprašiusi užeiti.
         Aš jos net vardo nežinau...,bet kam kare reikalingas vardas? Kare visi turi du vardus. Gyvas ir miręs, taip vadinasi kareivis.

         Bedančiai įsirenginėjo gretimuose medžiuose sau stebėjimo postus, jie turėjo būti ir priedanga ir maskuotė nuo galimų bolševikų kulkų, be to jie turėjo matyti visą lauką iki pat miško.
         Vyrai jiems atnešė maisto ir vandens.
- Žiūrėkit, esat pakylėti, būkit tokie akyli kaip ir saugūs. – Palinkėjo jiems sėkmės Juozas.
- Žiūrėk, čia buvęs namas. – Čia pat parodė man.
- Klebonija. – Atsakiau.
- Esi čia buvęs?
- Nepatikėsi sapnavau šią naktį tą vietą. Atėjau patikrinti ar yra šulinys.
- Ir?
- Va jis, netiki pakask.
- Čia vietelė tikrai matyt ne pati geriausia.
- Nemyli ta vieta žmonių Juozai, čia nesuprasi kapinės ne kapinės, žudynių kokia vieta, žmonės nepalaidoti, o pakasti kaip žvėrys.
- Tu čia sapnavai ar taip iš liūdesio kalbi?
- Sapnavau Juozai, kare man neliūdna, kare aš žinau, kad esu gyvas, pažeidžiamas, o kai nebešaudo, pradedu abejoti savo buvimu ir savo gyvastim.
- Gal tą sapną papasakok.
- Geriau nepaliks.
- Gal ir gerai sakai.