neskaičiuokim, mielasis, kiek erkių į sielą prilipo,
kiek per dvidešimt metų keliavom – toli ir arti.
nebuvai režisierium, bet kruopščiai rinkai prototipę,
vis į mane panašą jaukioj  išmylėtoj nakty.

kad kvepėtų tyla, jazminais ir karčiąja adžika,
o tarp sienų šaltų   būtų truputį ochros spalvos:
šitie žodžiai tau mestelti šiandien tarytum  tarp kitko –
tarsi užkandis, priedas prie mūsų rytinės kavos.