mes abi nusižudėm rugsėjui prispaudus žiūroną
ir liepsnojant gaisrams besiblaškančių nemylimų.
visgi spėjau tave pasodinti ant vaikiško ponio,
bet jisai nesutiko išnešti iš retrosakmių
pas draugus tuos, kurie nusijuokę sakytų, kad dega
netikra moteris iš šiaudinių nakties šnabždesių.
pažiūrėk, kaip  linguoja naktinė keistuolė pelėda,
nežinodama net, kad abi mes ekstazėj liepsnų,
kad abi mes tik saujos pelėsių iš nerimo laiko,
apkabinusios dalgį ir laukiančios savo eilės.
tos tamsiausios nakties mūsų sandėriui mirti  nereikia,
jei rugsėjis suradęs užgesusias mus – pamylės.