Jis lengvai suposi medžių pavėsyje. Nežinia, ką jis jautė, ar dar ką nors galvojo. Tiesiog suposi.
– Tomo nebėra.
– Reikia prabusti iš to prakeikto sapno! – sušuko Lina.
– Ne, tai ne sapnas. Tomo nebėra! – pakartojo Kornelija.
Į barą įėjo Audrius su Gintu.
– Sveikos! „Siela“ dar nepasirodė?
– Dar ne. Laukiam, – liūdnai ištarė Lina.
Kornelijos žvilgsnis perskrodė baro lankytojus ir metėsi kažkur į neregimą tolį.
Tarp krintančių lapų ieškojau akių
Neliko tikėjimo aš noriu būti Dievu
Kad kaip dievas begalybėj asmenų egzistuočiau
Po visą pasaulį vienu metu klajočiau...
Ant Kornelijos skruostų nusidriekė žėrintys ašarų takeliai.
– Kita mūsų daina bus „Tavęs man reikėjo“.
– Einu parūkyti.
– Palauk, Kornelija, aš irgi eisiu, – pasisiūlė Lina.
Lauke girdėjosi „Sielos“ muzikantų skleidžiama melodija, kurią lydėjo žodžiai: „Tavęs man reikėjo, tavęs man reikėjo...“ Danguje pritariamai mirksėjo žvaigždės, aplinkui girdėjosi iš baro sklindantys šūksniai, nerūpestingas studentų juokas.
– Ateisi rytoj į Tomo laidotuves?
– O dieve, tai kas gi nutiko?
– Lina, tu nieko nežinai? Jis išėjo... Pats... savo noru... pasitraukė.
Lina nieko nebeatsakė. Jokių šūktelėjimų, klausimų. Tik tyla ir stiklinis žvilgsnis į purviną žemę.
Bare dar ilgai diskutavo, kodėl jis taip padarė, kodėl nieko nesakė, kodėl apie kitus nepagalvojo. Buvo svarstomi begalės „kodėl“, tačiau atsakymo niekas nerado. Visus atsakymus nusinešė Tomas.
Rytojus. Skaudus rytojus Linai, Kornelijai, Audriui, Gintui ir kitiems draugams, Tomo artimiesiems. Jis nebesisupo. Jis jau gulėjo mediniame karste. Šalia raudojo motina ir negirdėjo jo žodžių: „Mama, aš gyvas! Aš esu! Gyvas, gyvas!”