Manyje jau ruduo pastojo
ir praslinko be grimo gatvė.
Aptašyk mane suodiną, broli,
balso stygom papjoviau naktį.
Ir išskalbki juodžiausią genomą,
mano venom pumpuodamas sąžinę.
Pats save nusitempsiu į lovą,
į akis nežinios susilašinęs
pražydinsiu širdy palergoniją,
išsijojęs save per rėtį.
Aš per jaunas, kad tapčiau istorija,
bet per senas ramiai mylėti.