Tu, pavargęs krupjė,
Žeri naktį į mano mintis,
Cvaksi žvaigždės ant slenksčio –
Plastikiniai ruletės žetonai,

Žaidžia pokerį laiptinėj
Nuobodos trys,
Savo žmonas užstatę
Už riekę batono.

Nieko keisto, taip būna,
Ir naivūs jaunuoliai
Renka skersgatviuos
Krentančių lapų spalvas,

Pirmo aukšto močiutė,
Išėjus balkonan,
Džiausto kojines – rytoj
Jas nuo virvės vėjas nuneš.

Smuikas gieda už sienos,
Mačiau tą maestro,
Pasilenkusį, šluojantį
Pilkas gatves,

Žmonės sako,
Menkas iš jo kompozitorius,
Bet neturi moters,
Todėl tapo simfonijom
Ledi paveikslą
Ant sienų,
Ant mano rudens,

Bet tikriausiai nerūpi
Jo mintys artistei
Trečio aukšto,
Gal visai ji pamiršo
Savo buto duris,

Apsilanko tik naktį
Ir kartais savaitgaliais,
Kai lauke pilnatis
Jos veidą pudruotą nušviečia
Kaip rampos šviesa.

Sako, Vilniuj ji lankos
Pas poną
Prancūziškais ūsais
Ir neaukšta kakta.

Viskas juda, kvėpuoja,
Kaimynų vaikinas –
Paauglys jau, nekvailas –
Repečkoja pro langą skubiai,

Už dvylikto namo
Stiklinėm portveino
Ginkluojasi jo
Strazdanoti draugai.

Dar truputį, minutę,
Ir tuoj prasidės siautulys ---
Smuiko smičius už sienos
Sugriaudi --------
TEBŪNIE NAKTIS!