Po velnių, nusikeikiau mintyse, kaip dažnai būna kai sapnas nutrūksta ne toj vietoj, kurioj norėtumei.
         Juk visas įdomumas turėjo tik prasidėti.
         Taip pagalvojęs aš atsipeikėjau iš sapno kerų, o atsipeikėjęs kaip katapultos mestas šokau iš gulto trenkdamas galvą į apdegusį rastą.
- Po velnių. – Nusikeikiau garsiai žeminės prietemoje.
- Ar sapnavai ką vade? – išgirdau Juozo balsą.
- Sapnavau.
- Ką?
- Vis tiek nepatikėsi.
- Mergas matyt. – Nusišaipė kažkuris iš prabudusių vyrų.
- Va iki mergų tik ir ėjau. – Trindamas galvą atsiliepiau, lįsdamas iš žeminės į ryto gaivą.
- Vade, atriškit mane, kur aš čia pabėgsiu. – Pamatęs mane pradėjo prašyti bolševikas.
- O kuo tu vardu, Judošiau? – paklausiau jo.
- Nu kai jau Judošium vadini, tai kam tada ir tas vardas.
- Nesivaipyk, o truktelsiu kardu per gerklę, paspringsi savo raudonam kraujyje, kaip savo vėliavoj.
- Ko piktas iš miego, negerai taip.
         Išsitraukiau kardą ir ėjau link bolševiko, tas išblyškęs labiau nei besitraukiantis rūkas buvo pasiruošęs gyvas į smėlį sulysti.
         Nupjoviau virvę nuo rankų ir kojų.
- Nutirpo visai. Myžt noriu.
- Eik. – Parodžiau į ariergardo pusę.
         Tas pašoko, pasiražė, išsiropštė iš apkaso ir dingo rūke.
         Po akimirkos parbėgo visas apsišlapinęs.
- Kas nutiko? Pamiršai iš baimės klyną atsisegti?
- Du šunys išlindo...Tai į kelnes reikalus pabaigiau...
- Matai, šunėkai baimės įvarė?
- Tokius reginius ne kas dieną gali matyti, kaip vakar.
- Tikrai, aš irgi nuo penkioliktų kare, o va taip neteko dar grumtis, o tu sakei , kad mes tau bobučių pasakas pasakojam.
- Domas aš.
- Vardą prisiminei, na dar jeigu prisišiktum tai visas karines paslaptis išduotum. – Nusijuokė Juozas, o bolševikui po susimatymo su šunimis nebuvo juokinga, galvoju, kad buvo pakankamai nesaugu be ginklo.

BOLŠEVIKŲ ATAKA

         Vyrai budo.
         Aušo gražus rytas.
         Ruošėmės pusryčiauti.
         Nuo bokšto:
- Bolševikai artėja!
- Ar daug?! – paklausiau.
- Nemažai, skleidžiasi atakai! – atsiliepė.
- Prani, pasiimk savo bendrą, granatų, jums užduotis bus dengti nuo žolės pusės, jei bolševikai lys per žolę užmėtykit granatom!
         Juozai surišk Domą, kad nepabėgtų kur!
         Vyrai prisileidžiam per šūvio atstumą, šaudom garantuotai!
         Tepadeda mums Dievas!
         Šį kartą bolševikai pirmieji pradėjo šaudyti. Penketą vyrų permečiau į bažnyčios griuvėsius. Ten, buvo išgriuvusi siena, į kaimo pusę, iš tos pozicijos galima buvo šaudyti ir per žolynus slenkančius ir į mus atakuojančius per išdegintą teritoriją.
- Juozai, tu lieki čia už vyriausiąjį, aš į bokštą! – sušukau bėgdamas link bažnyčios.
         Kulkos daužėsi į bažnyčios sieną, bolševikai šaudė intensyviai.
         Bokšte vaizdas iš viršaus buvo geresnis.
         Bolševikai atakavo ne pagrindinėm pajėgom, jų buvo koks šimtas ar šimtas penkiasdešimt. Neturėdamas žiūronų negalėjau matyti kas dedasi pamiškėje ir miško pradžioje. Gal čia buvo koks avangardas, po kurio atakos reikėjo laukti ko nors dar grėsmingesnio.
         Bolševikai artėjo drąsiai.
         Pradėjau šaudyti.
         Sekėsi. Penki šūviai, penki pataikymai.
         Kiek leido slėptuvė, ieškojau jų vado.
         Vieną buvau pagavęs su odiniu švarku, bet kažkas pataikė nespėjus iššauti man.
         Kad prie jo prišoko du raudonieji, galėjau spręsti, kad mano buvo neapsirikta. Vieną nušoviau, kitam pavyko užtemti už griuvėsių.
         Nušovė vieną iš bokšte buvusių savanorių, kulka pataikė į galvą.
         Staiga iš už vieno kamino sukaleno kulkosvaidis „maksimas“.
         Mūsų nesieks, bet apkasą gali apšaudyti, pagalvojau. Bolševikai tuo tarpu, matyt išnaudojo savo drąsos likučius, sugulė ir ėmė šaudyti iš už griuvėsių, nes mūsų vyrai pakankamai buvo jų prišaudę.
         Mums iš viršaus nebuvo didelių problemų juos šaudyti, kaip ir tiems penkiems, kurie buvo griuvėsiuose.
         Dešimtas. – Pasakiau kaži kam nušovęs dar vieną nelaimėlį.
         Kulkosvaidis kalena be perstojo.
         Aš mačiau tik vamzdį.
         Įtempęs visą regėjimą, pamačiau dvi kojas. Taip jos judėjo, sukinėjant kulkosvaidį, besispirdamos į grumstus.
         Prisitaikiau, tarsi šaudamas pagrindinį gyvenimo šūvį. Taikiau aukščiau bato, per gerą sprindį.
         Jei taikyti į koją, mokė caro armijoje, tai tik į kelį, nes skausmas išveda iš rikiuotės bet ką.
         Šūvis. Kulkosvaidžio vamzdis šoktelėjo į viršų ir nutilo.
         Pataikiau.
         Karys aiškiai pasirodė susigriebęs už kojos.
         Skauda.
         Šūvis.
         Nebeskauda.
         Prie kulkosvaidžio bėgo kitas karys.
         Šūvis.
         Sustojo...griuvo.
         Tuo metu iš miško pasirodė kavalerija, koks dvidešimt ar trisdešimt raitelių.
- Kavalerija, pasiruoškit granatas! – sušukau apkaso gynėjams.
         Raudonoji kavalerija, tuo metu apnuoginusi kardus, šaukdami savo „uraaaa“ sparčiai artėjo.
         Kavaleristai labai geri taikiniai, man visada patikdavo kaip jie krinta nuo žirgo arba su žirgu, toks mirties šokis. Svarbiausia krisdavo visi skirtingai.
         Jų ataka pasibaigė su lig pirmų granatų sprogimu.
         Skubiai apgręžę žirgus, mūsų apšaudomi nušuoliavo atgal, o su jais pradėjo bėgti ir pėstininkai.
- Bėga! – pasigirdo apačioje savanorių šaukimas.
         Šyptelėjau nepaleisdamas iš akių kulkosvaidžio.
         Apšaudėm nuo bokšto ir iš griuvėsių, ir du norintys jį pasiimti jau buvo peršauti.
- Rokai, reikia kulkosvaidžio! – sušukau.
         Du kartus kartoti nereikėjo. Rokas ir dar trys savanoriai iš apkaso, pasilenkę nubėgo link kulkosvaidžio.
         Bėgdami nušovė dar kokius keturis sužeistus ir bandyti jiems trukdžiusius bolševikus.
         Pribėgusius prie kulkosvaidžio juos pastebėjo kavaleristai.
         Rokas nebūtų Rokas, jei apgręžęs kulkosvaidį nebūtų sugražinęs atgal į mišką raudonuosius, kurie bandė pulti link kulkosvaidžio ir atmušti jį.
         Juozas tuo tarpu pačiupo vieną pasilikusį žirgą, kuriam pabėgti trukdė mirtinai įsitvėrusi, kažkur užkliuvusio kavaleristo ranka.
         Tuo metu šaudymas baigėsi.