Iš pradžių buvo tik garsas. Kažkoks keistas čežėjimas. Matyt, kažkas ėjo.
Vėliau atsirado vaizdas, tik baisiai neryškus, tarsi pro kokį rūką ar ką... Iš tikrųjų kažkas ėjo.
Galiausiai sugrįžo ir kvapas, nes pauodus orą jautėsi aitrus degėsių ir prakaito tvaikas. Akivaizdu, kad kažkas TIKRAI ėjo apdegusia žeme.

***

O keliu žingsniavo vaikinas, lydimas pilko katino. Šį duetą vertą išskirti iš juos supančios aplinkos vien todėl, kad aplinkui nieko daugiau nebuvo. Kaip buvo paminėta keik aukštėliau šiame tekste, „pauodus orą jautėsi aitrus degėsių ir prakaito tvaikas“. Panašu, kad tai buvo paminėta neveltui, nes čia iš karto talkina ir vaizdas: tiek vaikinas kojas, tiek katinas letenas statė ant pelenų, nuolaužų, degėsių ir kitokio brudo, kuris dažniausiai nukloja žemę (ir ne tik ją) po gero (turima omenyje ilgo, stipraus) gaisro. Iš pirmo žvilgsnio tikrai negalėjai pasakyti kaip ilgai anie du jau eina arba kaip toli nueiti jie dar tebeketina. Vadinasi, metas prisiartinti dar arčiau ir pasiklausyti, gal išgirsim ką.

- - -

       - Tai bent pašėlom, ką? – paklausė vaikinas katino su nuostaba dairydamasis aplink save.
       - ... – atsakė jam katinas.
       - Kaip sakei, Emaniueli? Neblogai? Taigi, taigi. Aš irgi tokios nuomonės. Kažkaip gal net per daug mes čia... Net galo nematyti.
Katinas nesivargino atsakyti ir apskritai jis tipeno nusukęs galvą į kitą pusę. Tuomet vaikinas susiprato ir kurį laiką taip pat kulniavo tylėdamas. Tačiau staiga jam kilo mintis ir jis iš savo nedidelės tašytės išsitraukė šiek tiek džiovintos žuvies. Subėrė visą ją į saują ir pusiau atgniaužęs delną prikišo katinui prie snukučiu. Žinoma, katinas murktelėjo ir vėl sutelkė visą savo dėmesį į vaikiną. Tiksliau ne tiek į jį, kiek į žuvies gabalėlius vis dar kvepiančius ir šiuo metu įsitaisiusius vaikino delne. Katinas paspartino žingsnį ir pabandė nasrais nutverti bent vieną gabalėlį, bet vaikinas, isteriškai juokdamasis, pasileido visas persilenkęs ir prikišęs delną prie pat katino ristele.
       - Aha, aha... susigundei! O kai šiaip pakalbėti su manimi tai ne? Taaaaaaaip... Žinom mes tokius. Dairaisi! Ką, gal drugelių ieškai kokių? Cha, cha. Nėra čia drugelių, viskas! Ir nebus daugiau...
Katinui rūpėjo tik žuvies gabaliukai ir atsakymas į klausimą „kodėl tas stuobrys bėga nuo manęs, ką aš padariau ne taip? Gal nori, kad atsistočiau ant užpakalinių kojų ir savarankiškai pabėgėčiau? Na jau ne...“

- - -

Kiek tolėliau, ant uolos, sėdėjo įsitaisę du ginkluoti vyrai. Vienas jų įnirtingai stebėjo vaikiną su katinu pro savo žiūronus.
       - Klausyk, o ten tikrai jis? – paklausė savo kolegos žiūronų savininkas.
       - Na taip, o kas?
       - Nežinau, nematau arfos.
       - O ką matai?
       - Tik jį ir kažkokį pilką katiną.
       - Ai, nežinau tada,- pasakė žiūronų neturintis kareivis ir prigulė, įsižiūrėdamas į dangų.
Kurį laiką tvyrojo tyla.
       - Ne, bet čia jis. Rimtai. Tai tas pats sušiktas Orfėjas! Arfą, matyt, užsikišęs kur nors. Ale koks... Nežinau, trūksta žodžių. Su ta Euridike iš pradžių susimalė, o dabar ir visą žemyną išdegino... Kaip jis vis nesugeba praeiti normaliai atkarpos, kaip jis vis atsigręžia? Niekaip nesuprantu.
       - Ir nesuprasi,- staiga abu pašoka ir pasileidžia Orfėjaus link.
Bet staiga, pabėgėję kelis žingsnius jie atsigręžia. Susižvalgo. Pasikaso kiekvienas savo pakaušius. Ir...

- - -

       - Nu kas čia dabar?! Ar jūs degradai ar ką? Aš nebesuprantu... – pasigirsta staugimas.
Nuo kėdės nušoka visas įraudęs vyriškis su ruporu prieš tai, matyt, bandęs prarėkti muziką ir foninius garsus.
Orfėjas pasičiumpa katiną, apsikabiną ir prieina arčiau. Abu kareiviai, nuleidę galvas, taip pat paseka jo pavyzdžiu.
       - Kurių galų jūs atsigręžėt? Čia ne jūs gręžiojatės, o Orfėjas! Po paraliais... Po galais... Aš net nežinau, ką jums pasakyt. Ko jums dar realiai reikia, kad pradėtumėt žmoniškai mąstyt?
       - Bet pone... – unisonu bandė teisintis abu kareiviai.
       - Nu ką? KĄ?! Pone... Aš čia jau ne ponas, o nežinau kas. Pavedė sukurti reklaminį klipą filmui apie Orfėją, moderni versija... O dangau...
       - Na, o aš kaip? Gerai šįkart? – pabandė gerintis vaikinas-Orfėjas su katinu ant rankų.
       - Nu kaip, kaip... Sušiktai, va kaip! Stovi ir tamposi su tuo katinu. Čia tau ne Kitekat reklama. Iškart reikėjo išsitraukti arfą ir pradėti, o dabar kamera pereina prie šitų durnių ir jie svarsto sau tas tu ar ne tas. Ne, aš tikrai nebegaliu...
Po šių žodžių žmogelis, vadintas ponu, sviedžia ruporą žemėn ir įsikandęs cigaretę išbėga iš patalpos nervingai kišenėse ieškodamas žiebtuvėlio. Likę patalpoje susižvalgo, gūžteli pečiais ir išsiskirsto.

***

Et. Reikės rytoj nueiti į Orfėją. Sakė, nebloga opera. Ir tik 10 litų, kaip studentui. Gaila, jog vietoje to, kad ieškočiau su kuo nueiti aš be reikalo fantazuoju ta tema. O jeigu kas nors perskaitys?..