Sudaužysiu taurę į tūkstančius šukių,
Surinksiu plikomis rankomis ir suklijuosiu gyvenimą prie tavo akių.
Aš pasiruošusi piešti savo gyvenimą
Pilku teptuku,
Niekada nesuteiksiu savo pasaulyje
Pastelinių spalvų.
Aš žinau, kad esu kitokia.
Galbūt nesuprantanti, kas per velnio laimė iš vis yra,
Bet aš džiaugiuosi tik smulkmena maža,
Kuri nudžiugina, kai būnu vieniša.
Mano gyvenimas sukasi kaip greita ruletė,
Ji nesiruošia sustoti tada, kai nenoriu gyventi,
O jis vis sukasi sukasi ratu.
Jos niekada nepaliesi, nes ji sukasi velnišku greičiu.
Mano galvoje vėl daugybę minčių.
Pagalvoju, ar iš vis turiu draugų.
Aš vėl bėgu mėnulio terasa apšviesta,
Žvelgiu į savo prisiminimus tamsoje.
Galbūt tai košmaras, kuris gąsdina mane,
O gal tai svajonė, kuri tapo mano banalybės daina.
Aš jaučiuosi tartum būčiau uždaryta
Be durų, be langų tuščiam kambary.
Atsisėdus viena kamputy,
Stebiu visą praeitį, kuri bėga man prieš akis.
Šalia manęs padėta sena vaikystės pasakų knyga,
Kaip princas pamilsta piemenę, ir jie gyvena amžinai iliuzijos pilyje.